Šventieji vandenys
Vanduo laimina mūsų gyvenimą – nuo krikštyklos lašų iki pelenų, išbarstytų virš šventosios upės.
Jei būčiau pašauktas / Sukurti religiją, / Pasitelkčiau vandenį, - taip 1954 m. rašė anglų poetas Filipas Larkinas (Philip Larkin) - dauguma religijų tai ir daro.
Šeštajame dešimtmetyje religijos istorikas Mirča Eliadė (Mircea Eliade) dėstė, jog vanduo yra „šaltinis ir ištakos, visų būties galimybių telkinys, jis eina pirmiau bet kokios formos ir maitina visą kūriniją". Taip buvo nuo pat žmonijos istorijos pradžios, o, anot legendos, ir dar seniau. Pasaulis, kaip pasakojama Pradžios knygoje, buvo prikeltas gyvenimui Dievo, kuris sukūrė „skliautą viduryje
vandenų". Babiloniečiai tikėjo, kad pasaulis atsirado susimaišius gėlam ir sūriam vandeniui. Pimos indėnai manė, kad Motina Žemė pastojo nuo lašo vandens. Galingas, civilizacijas palaidojantis potvynis yra vandens archetipas, būdingas hebrajų, graikų ir actekų kultūroms.
UAB „Šviesa“, E. Ožeškienės 10, LT-44252 Kaunas , Tel. 8 5 210 25 70, Faks. 8 5 272 80 26, El. paštas info@nationalgeographic.lt
http://www.nationalgeographic.lt/lt/zurnalu_archyvas/2010_balandis/sventieji_vandenys/