Troškulio našta
Jei milijonai didelius atstumus vandenį nešiojančių moterų galėtų naudotis greta namų esančia vandentiekos sistema, pasikeistų visa visuomenė.
Ailitos BinAjos (Aylito BinAyo) pėdos pažįsta kalną. Net ketvirtą ryto ji akmenuotu šlaitu gali nulipti prie upės orientuodamasi vien pagal žvaigždes ir užkopti stačiu kalnu atgal į savo kaimą, ant pečių nešdama 23 kilogramus vandens. Tris kartus per dieną ji eina šiuo keliu beveik visus 25-erius savo gyvenimo metus. Lygiai taip kaip kitos moterys iš Foro (Foro) kaimo, esančio Konso (Konso) administracinėje zonoje Etiopijos pietvakariuose.
Binaja vos aštuonerių metė mokyklą, nes turėjo padėti savo mamai nešti vandenį iš Toiro upės. Vanduo purvinas ir jį gerti pavojinga; besitęsiant sausrai kadaise galinga upė kasmet vis labiau senka. Tačiau kito vandens Fore niekuomet nebuvo.
Binaja gyvena vandens nešiojimo ritmu. Be šio darbo, ji privalo padėti savo vyrui laukuose auginti manijokus ir pupas, pripešti ožkoms žolės, džiovinti grūdus ir nešti juos į malūną sumalti, virti valgį, tvarkytis šeimos sodyboje ir prižiūrėti savo tris mažamečius sūnus. Tačiau nė vienas šių darbų nėra toks svarbus, kaip kasdienis daugiau nei aštuonias valandas trunkantis vandens nešiojimas.
UAB „Šviesa“, E. Ožeškienės 10, LT-44252 Kaunas , Tel. 8 5 210 25 70, Faks. 8 5 272 80 26, El. paštas info@nationalgeographic.lt
http://www.nationalgeographic.lt/lt/zurnalu_archyvas/2010_balandis/troskulio_nasta/