Gimtoji žemė

Indėnų krašte dedasi kažkas nepaprasta: gentys, iš kurių kadaise buvo atimta jų žemė, visiems rodo pavyzdį, atkurdamos pirmykštį kraštovaizį.

Autorius: Charles Bowden

Nuotraukos autorius: Jack Dykinga

          Po saule - tarp miesto, sukūrusio atominę bombą, ir Rio Grandės slėnio (Rio Grande Valley), pristatyto indėnų kazino, - atsirado kai kas nauja - tai, kas buvo seniau. Čia, Naujojoje Meksikoje, Santa Klaros kanjone (Santa Clara Canyon) viena iš senųjų Amerikos genčių atkuria savo protėvių kraštą. Ant vulkaninės uolos, iškilusios 60 m virš Santa Klaros upelio (Santa Clara Creek), įsikūrusi Pujė Uolos gyvenvietė (Puye Cliff Dwellings), kurią sudaro skaldytų akmenų pastatai su šimtais kambarių ir dar bent 700 žemiau olose minkštame vulkaniniame tufe iškirstų būstų. Penketą amžių šie namai buvo tušti. Tikriausiai gyvenvietė įkurta tuo metu, kai čia netrūko lietaus. Vėliau, apie 1580 m., užėjus didelei sausrai, pueblas ištuštėjo. Buvusių jo gyventojų palikuonys dabar gyvena Santa Klaros pueble (Santa Clara Pueblo) - indėnų rezervacijoje už 13 km Rio Grandės žemupio link. Po dešimtmečių nepriežiūros gentis atkuria pirmykštę Santa Klaros upės baseino gamtą. Kada nors tūkstančiuose hektarų vėl tarps vietinė augmenija, knibždės bebrų ir upėtakių.
          Santa Klaros pueblas yra viena iš vis gausėjančių JAV genčių (Indėnų reikalų tarnyba (IRT; Bureau of Indian Affairs) yra užregistravusi 564 gentis), kurios bando atkurti laukinę krašto gamtą, per šimtmečius sunaikintą civilizacijos. Senųjų Amerikos gyventojų rezervacijos užima 22 mln. ha plotą (palyginimui - JAV Nacionalinių parkų valdyba prižiūri 34 mln. ha), ir diduma šios žemės nėra nei pirmykštės gamtos teritorijos, nei gamtiniai draustiniai. Tačiau indėnų šalyje jau dedasi kažkas nepaprasta. Tie, iš kurių kadaise buvo atimta žemė ir kuriuos kitados valdė - dažnai gana žiauriai - JAV vyriausybė, dabar rodo pavyzdį, kaip tvarkyti kraštą.