Atšiaurios žemės

Klaidingas įsivaizdavimas, artimas melui, į Montaną atviliojo tūkstančius naujakurių.

Autorius: David Quammen

Nuotraukos autorius: William Albert Allard

            Šiaurės Montanoje žemdirbystės ir gyvulininkystės saga iš tikrųjų prasidėjo nuo klaidingo įsivaizdavimo, artimo melui: laisva žemė, kurios pakaks visai šeimai išmaitinti! Tačiau žemė nebuvo visiškai
laisva ir jos anaiptol nepakako.
            Dar 1862 m. Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo susistemino šį klaidingą įsivaizdavimą kaip valstybinį pažadą. Už tai, kad pasirinktoje vietoje pasistatai namą, sėji javus ir išgyveni penkerius metus, buvo pripažįstama maždaug 65 ha nuosavybė ir suteikiama žemėvaldos teisė. Pasiūlymas galiojo visai nepareikalautai valstybinei žemei – tokios daug buvo į vakarus nuo Misisipės upės, taip pat plote, kurį dabar vadiname Montana. Šiaurinis būsimos valstijos trečdalis, besitęsiantis apie 160 km į pietus nuo Kanados sienos ir į vakarus iki Uolinių kalnų (Rocky Mountains) priekinės dalies, apėmė maždaug 10,5 mln. ha žemės – daugiausia pusiau sausringų lygumų, apaugusių trumpažole prerija ir pelynais. Valdžia norėjo, kad tas žemes užimtų baltieji naujakuriai ir taip palengva išguitų ketinusius į jas pretenduoti juodakojus, gros ventre, sijus, krou ir kitas indėnų gentis. Didžiojo šiaurės geležinkelio (Great Northern Railway) įkūrėjas Džeimsas Dž. Hilas (James J. Hill) pageidavo, kad tą žemę užimtų klientai, kurių materialiniai poreikiai
(žemės ūkio padargai, namų apyvokos reikmenys, javų sėklos) ir gaminami produktai (daugiausia kviečiai) užpildytų jo vagonus, dardančius į abi puses. Atplūdo žmonių iš Minesotos ir Ilinojaus, Škotijos ir Norvegijos, įvairių kitų vietų, kurie ryžosi priimti iššūkį, ant kortos statydami savo darbą, jaunystę ir viltis prieš plačius
plynus horizontus, kurie pavasarį žaliuoja, vasarą ir rudenį ruduoja, o paskui tampa nepermaldaujamai
balti. Tai buvo vadinama naujakuryste.