Speigo patruliai

25 laipsniai šalčio. Šunys sunkiai suvaldomi. Tyko baltieji lokiai, tačiau danai išdidžiai tarnauja.

Autorius: Michael Finkel

Nuotraukos autorius: Fritz Hoffmann

             Buvo tamsu, kai Jesperas Olsenas (Jesper Olsen) pargriuvo. Tamsu ir šalta. Žiemos metu šiaurinėje Grenlandijoje daugiau kaip tris mėnesius nenušvinta nė menkiausias saulės spindulys. Vidutinė temperatūra – 31° žemiau nulio pagal Celsijų. Vėjas negailestingas.
            Jesperas buvo apsirūpinęs atšiauriam klimatui derama apranga, lygiai taip pat buvo pasirengęs sunkiai suvaldomiems šunims, perkrautoms rogėms, raižytai vietovei ir šliuožimui siauromis slidėmis. Jis netgi tikėjosi galįs parkristi. Tačiau to, kad krentant stačiu akmenuotu šlaitu jo peilis išslys iš odinio dėklo ant
juosmens ir pasisuks pačiu nelemčiausiu kampu, – Jesperas nebuvo numatęs. Ašmenys įsmigo į dešinę šlaunį.
            Jo tarnybos draugas Rasmusas Jorgensenas (Rasmus Jørgensen) nelaimės nematė. Rasmusas
buvo nukeliavęs šiek tiek į priekį, ir šviesa nuo jo galvos žibinto skrodė tamsą tarp juodų monolitinių viršūnių ir blankios kranto linijos. Prieš prarasdamas pusiausvyrą, Jesperas šliuožė už sunkių rogių ir trylikos šunų ir nutvėręs vadeles bandė valdyti kinkinio nusileidimą. Dabar jis tysojo apledėjusioje tundroje, o po slidinėjimo
kelnėmis žiojėjo gili žaizda, per koją tekėjo kraujas. Jie buvo 800 km į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio, vienoje nuošaliausių ir nesvetingiausių vietų Žemėje.