Jaguarų karalystė

Nesugaunamas Šiaurės ir Pietų Amerikos plėšrūnas vis dar išlaiko savo kitados užimtas dievybių pozicijas.

Autorius: Chip Brown

Jaguarų karalystė
Nuotraukos autorius:

Maestro Chuano Floreso (Juan Flores) mokiniai padavė man raktą į dvasinį jaguarų pasaulį plastikinėje taurelėje. Joje buvo „vaistai" - sirupą primenantis Psychotria viridis ir svaigiojo kvaitulio, vadinamosios ajahuaskos, rudas nuoviras, kuris buvo virinamas dvi dienas, o paskui nukoštas į senus vandens butelius. Ceremonijos pradžioje maestro pašventino gėrimą iškvėptais mapačo - kaimiškojo tabako - dūmais. Tuomet ėmė pilstyti nuovirą į taurę: po mažą dozę kiekvienam apeigų dalyviui.

Atvirame, palmių lapais dengtame paviljone, malokoje, laukėme sėdėdami ant kilimėlių su antklodėmis ir greta padėtais plastikiniais kibirais, jei prireiktų išsivemti.

Iš viso susirinko 28 asmenys iš JAV, Kanados, Ispanijos, Prancūzijos, Argentinos ir Peru. Į šią atokią vietą ant keistos, mirtinai karštos Verdančiosios upės (Boiling River) kranto Peru Amazonėje mus atginė paieškos. Vieni tikėjosi pagyti nuo rimtų negalavimų, kiti - surasti kryptį, o kai kurie paprasčiausiai norėjo pažvelgti į kitą pasaulį - paslaptingiausią „kultūrinio jaguarų koridoriaus", kaip pasakė Alanas Rabinovicas (Alan Rabinowitz), kampelį. Ši sąvoka apima buveines ir migracijos kelius, kuriuos bando apsaugoti jo gamtosaugos organizacija „Panthera", norėdama užtikrinti maždaug 100 tūkst. jaguarų išlikimą ir jų genofondo gajumą.

Tarp gegnių zigzagais nardė nedideli šikšnosparniai. Miško tamsą sklaidė dvi kabančios elektros lemputės. Dalijant gėralą tyloje buvo girdėti upės šnaresys. Nuo jos į nakties vėsą verpetais kilo garų šmėklos. Šamano mokiniams prisiartinus priklaupiau: galbūt suveikė senas Romos kataliko įprotis, o gal tiesiog pasielgiau taip kaip kiti. Vienas mokinys padavė man taurę, o kitas stovėjo greta su stikline vandens. Sudvejojau, lyg
rengdamasis žengti nuo skardžio, prisiminiau žodžius, kuriuos prieš kelias dienas judriame Pukalpos (Pucallpa) uostamiestyje, Peru, man ištarė garsus kuranderas Donas Chosė Kamposas (Don José Campos).

„Žmogus negeria ajahuaskos, - pasakė jis. - Tai ajahuaska geria žmogų."

Užsivertęs ištuštinau taurę.

Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje. 

Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2017 gruodis

Dar Šiame numeryje:

Paukščių stebėjimo tradicija
Vaizdai
Pasakos iš amžių glūdumos
Kalėdiniai Baltųjų rūmų žaisliukai
Nykstančios profesijos
Šventadieniai
Šventos šaknies atgimimas
Šokiai žengia iš praeities
Šventės kosmose
Kodėl juodasis lokys yra baltas?