Šilko kelias

„Žygis iš Rojaus“ veda pro ten, kur kadaise prasidėjo globalizacija.

Autorius: Paul Salopek

Šilko kelias
Nuotraukos autorius:

Vanduo. Švarus, gaivus, geriamasis vanduo.

Ieškau jo daugiau nei trejus metus. Einu per pasaulį pėsčiomis. Seku išnykusiais pirmųjų akmens amžiuje planetą tyrinėjusių žmonių takais. Kelionės pradžioje Etiopijoje ėjau nuo kupranugarių girdyklų iki purvinų druskingų versmių. Chidžazo (Hejaz) dykumoje Arabijoje dūlinau nuo oazės iki oazės. Žiemiškose Kaukazo viršukalnėse troškau apsuptas tonų vandens - į kietą lyg akmuo ledą sušalusio gyvybės šaltinio.

Iki šiol dar nebuvo nutikę, kad kas nors iškastų ir išplėštų mano atsargų slėptuvę. Negilią duobę, kurioje buvo 60 l brangaus vandens. Mano vandens. Negaliu atitraukti akių nuo tuščių svilinančiame vėjyje švelniai siūbuojančių ąsočių.

Mano vandenį Kyzylkumuose pavogė džinas.

Kas tas džinas?

Pasak stepių klajoklių, tai - po neaprėpiamas Centrinės Azijos platybes klaidžiojančios dvasios, kartais kenkiančios, kai kada padedančios keliautojams. Populiariojoje animacinėje Vakarų kultūroje džinai vaizduojami kaip lempose ar buteliuose uždaryti demonai su turbanais, anot krašto piemenų, per naktį galį nuskristi šimtus kilometrų, pasiversti gyvatėmis ir vilkais. Kirsdamas Lopo (Lop) dykumą Vakarų Kinijoje Markas Polas užrašuose paminėjo klastingą džiną, šaukdavusį karavano žmones vardais: „Dėl to keleiviai dažnai nuklysdavo ir neberasdavo kelio atgal. Taip pražuvo daug žmonių."

Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.

Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2017 gruodis

Dar Šiame numeryje:

Paukščių stebėjimo tradicija
Vaizdai
Pasakos iš amžių glūdumos
Kalėdiniai Baltųjų rūmų žaisliukai
Nykstančios profesijos
Šventadieniai
Šventos šaknies atgimimas
Šokiai žengia iš praeities
Šventės kosmose
Kodėl juodasis lokys yra baltas?