Gyvenimas po netekties

Kai kuriose kultūrose našlystė reiškia tremtį. Bet sutuoktinių netekusios moterys ima kovoti už savo teises.

Autorius: Cynthia Gorney

Gyvenimas po netekties
Nuotraukos autorius:

Gerokai prieš aušrą Vrindavano našlės skubėjo tamsiais negrįstais skersgatviais laviruodamos tarp purvo balų ir šviežių karvių mėšlo krūvelių. Ant vieno suaižėjusio šaligatvio savanoriai kas rytą pastato didelį propano degiklį ir išverda vonios dydžio kubilą arbatos. Našlės žino, kad privalo ten būti labai anksti: įsitaisyti ant atraižų kilimėlių, ištraukti iš purvo sarių kraštus ir alkūnėmis pasirėmus į kelius laukti. Atėjus per vėlai arbatos gali nebelikti. Arba gali pritrūkti pūstų ryžių kitame labdaros punkte, įrengtame gerokai toliau, už kelių
gatvių. „Rytais man skubėti sunku, nes prastai jaučiuosi, - pasiskundė viena našlė. - Bet privalome lėkti. Antraip gali ko nors negauti."

5.30 val. ryto buvo vėsu, aušo, ir danguje dar kabojo plonas mėnulis. Kai kurios našlės buvo įsisupusios į spalvotus sarius, bet dauguma vilkėjo baltus drabužius, kurie Indijoje neabejotinai reiškia, kad moteris yra netekusi sutuoktinio - galbūt visai neseniai, o gal prieš kelis dešimtmečius. Blankioje šviesoje jos judėjo lyg žuvų guotai, skubėjo visos drauge, suko ties gatvių kampais - keliolika čia, kelios dešimtys ten.

Niekas nežino, kiek tiksliai našlių gyvena Vrindavane. Kai kuriose ataskaitose teigiama, kad jų yra 2-3 tūkst., kitose kalbama apie 10 tūkst. ar net daugiau.

Plačiau skaitykite vasario numeryje.


Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2017 vasaris

Dar Šiame numeryje:

3 KLAUSIMAI
Sebastianas Jungeris pasakoja apie karo įtaką

VAIZDAI

TYRINĖK
Ką mes valgome, ką norėtume valgyti ir kodėl valgyti vabzdžius nėra taip jau blogai.

ESMINIAI INSTINKTAI
Surikatų patelių padėtį šeimoje lemia svoris.