Šešėlių katės

Mažosios laukinės katės, kaip žemiau matoma marmurinė katė, moka išvengti dėmesio. Tačiau dabar jos atsidūrė mokslininkų ir gamtosaugininkų akiratyje.

Autorius: Christine Dell'Amore

Šešėlių katės
Nuotraukos autorius:

Ji labai arti", - sušnibžda Germanas Garotis (Germán Garrote), rodydamas į Helenos signalą pagavusį rankinį imtuvą. Kažkur šioje alyvmedžių giraitėje netoli judraus Pietų Ispanijos greitkelio mus greičiausiai stebi ispaninė lūšis su dviem jaunikliais. Jeigu neturėtų antkaklio su radijo siųstuvu, niekada nesužinotume, kad tarp tvarkingų medžių eilių tūno viena rečiausių pasaulio kačių. Būdama penkerių, Helena išmoko nepastebimai įsilieti į žmonių aplinką - per triukšmingą Didžiosios savaitės šventę su jaunikliais ji netgi slėpėsi apleistame name.

„Prieš dešimt metų nebūtume galėję įsivaizduoti, kad lūšis veistųsi tokioje kaip ši buveinėje", - sako biologas G. Garotis, dirbantis vyriausybiniame projekte „Gyvenimas + ispaninės lūšys", kuriam priklausančios daugiau nei 20 organizacijų stengiasi išsaugoti dėmėtąsias plėšrūnes Iberijos pusiasalyje. Mums stovint svilinančiame karštyje, o už nugarų lekiant mašinoms, jis sako, kad šių kačių laukia gyvenimas nedidelėse civilizacijos apsuptose teritorijose. „Lūšys geriau prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos, nei mes manome", - priduria G. Garotis.

Iš tiesų dešimtmečius nykusios katės gintaro spalvos akimis ir pūkuotomis barzdomis galiausiai pradėjo stotis ant kojų.

Plačiau skaitykite vasario numeryje.

Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2017 vasaris

Dar Šiame numeryje:

3 KLAUSIMAI
Sebastianas Jungeris pasakoja apie karo įtaką

VAIZDAI

TYRINĖK
Ką mes valgome, ką norėtume valgyti ir kodėl valgyti vabzdžius nėra taip jau blogai.

ESMINIAI INSTINKTAI
Surikatų patelių padėtį šeimoje lemia svoris.