Šešėlių katės

Mažosios laukinės katės, kaip žemiau matoma marmurinė katė, moka išvengti dėmesio. Tačiau dabar jos atsidūrė mokslininkų ir gamtosaugininkų akiratyje.

By Christine Dell'Amore
Photograph by

Ji labai arti", - sušnibžda Germanas Garotis (Germán Garrote), rodydamas į Helenos signalą pagavusį rankinį imtuvą. Kažkur šioje alyvmedžių giraitėje netoli judraus Pietų Ispanijos greitkelio mus greičiausiai stebi ispaninė lūšis su dviem jaunikliais. Jeigu neturėtų antkaklio su radijo siųstuvu, niekada nesužinotume, kad tarp tvarkingų medžių eilių tūno viena rečiausių pasaulio kačių. Būdama penkerių, Helena išmoko nepastebimai įsilieti į žmonių aplinką - per triukšmingą Didžiosios savaitės šventę su jaunikliais ji netgi slėpėsi apleistame name.

„Prieš dešimt metų nebūtume galėję įsivaizduoti, kad lūšis veistųsi tokioje kaip ši buveinėje", - sako biologas G. Garotis, dirbantis vyriausybiniame projekte „Gyvenimas + ispaninės lūšys", kuriam priklausančios daugiau nei 20 organizacijų stengiasi išsaugoti dėmėtąsias plėšrūnes Iberijos pusiasalyje. Mums stovint svilinančiame karštyje, o už nugarų lekiant mašinoms, jis sako, kad šių kačių laukia gyvenimas nedidelėse civilizacijos apsuptose teritorijose. „Lūšys geriau prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos, nei mes manome", - priduria G. Garotis.

Iš tiesų dešimtmečius nykusios katės gintaro spalvos akimis ir pūkuotomis barzdomis galiausiai pradėjo stotis ant kojų.

Plačiau skaitykite vasario numeryje.



UAB „Alma Littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius , Tel. 8 5 210 25 70, Faks. 8 5 272 80 26, El. paštas info@nationalgeographic.lt

http://www.nationalgeographic.lt/lt/zurnalu_archyvas/2017_vasaris/seseliu_kates/