Kas mus skiria

Atskirti „savus“ nuo „svetimų“ - prigimtinė žmogaus savybė. Ar mokslas gali pasiūlyti sprendimą?

Autorius: David Berreby

Kas mus skiria
Nuotraukos autorius:

Nepaisant daugybės skirtumų tarp jų, Solomonas Igbavua (Solomon Igbawua) ir Dahiras Bala (Dahiru Bala) artimai draugavo. Viskas prasidėjo dar mokykloje: anuomet juodu lakstydavo tarp S. Igbavua ir D. Balos kaimelių Benujės (Benue) valstijoje Nigerijos rytinėje dalyje, juos skyrė vos keli kilometrai. Berniukai tikėjosi, kad draugystė tęsis visą gyvenimą.

Dabar jau 40-metis neaukštas plačiakrūtinis S. Igbavua yra krikščionis ir priklauso tivių tautai, kuri nuo neatmenamų laikų užsiima žemdirbyste kalvotose žaliose Benujės lygumose. 42-ejų metų amžiaus aukštas ir lieknas D. Bala yra hausas musulmonas. Jo tautiečiai - glaudžiai susijusios hausų ir fulbių etninės grupės - gano liesus ilgaragius galvijus, paplitusius beveik visoje vakarinėje Afrikos dalyje. Daugelyje vietų tokie etniniai, religiniai, kalbiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai būtų mirtini. Už kelių šimtų kilometrų į šiaurę nuo ten, kur susipažinau su šiais vyrais, „Boko Haram" grupuotė kariauja su visais, kas neišpažįsta jos brukamų islamistinių pažiūrų. Kitose Vakarų Afrikos vietovėse gyvulių augintojai bei žemdirbiai smurtu kovoja dėl išteklių. Visame pasaulyje konfliktuoja įvairios kitos grupės: rasės, gentys, tautos, religijos, sektos.

Dar visai neseniai S. Igbavua kaimelyje Zonge (Zongo) ir D. Balos gyvenvietėje Daudu (Daudu) šių grėsmių nebuvo. Jie pasakojo, kad beveik visą gyvenimą derlingos žemės pakako visiems. Jei galvijai ištrypdavo žemdirbio lauką ar piemeniui kelią prie šaltinio pastodavo nauja tvora, visada atsirasdavo būdas išspręsti šiuos nesutarimus.

Tačiau draugams suaugus ir patiems susilaukus vaikų Benujės gyventojų padaugėjo. Šylant klimatui teritorijos į šiaurę išsausėjo, todėl gyvulių augintojai ėmė keltis į pietus. Geros žemės ėmė stigti. Vis dažniau kaimenės sutrypdavo pasėlius, o piemenims vis dažniau ėmė trukdyti tvoros arba naujai užsėti laukai. Žemdirbių ir gyvulių augintojų (hausų-fulbių bei kitų grupių) santykiai nebebuvo laisvi ir paprasti.

Vis dėlto Zongui ir Daudu pavyko ir toliau darniai sugyventi. Kaip sako S. Igbavua žmona Katrina (Katrin), niekas nemanė, kad čia įsiplieks konfliktas.

Bet būtent taip ir nutiko.

Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.


Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2018 balandis

Dar Šiame numeryje:

Afrikos ledynmetis
Nušviečiant pavojų
Pražūtingi gyvybę gelbstintys nasrai
Dygsnių sekamos pasakos