Atrastas rojus

Seniausiame Italijos Gran Paradizo nacionaliniame parke svarbiausia užduotis - suderinti kultūrą ir aplinkosaugą.

Autorius: Jeremy Bertin

Gaivų vasaros rytą Italijos šiaurės Dedžoco (Degioz) kaimelyje Luidžianas Žokolė (Luigino Jocolle) pasakoja vietos naujienas. Kartu su keturiais kitais žilaplaukiais vyrais jis sėdi mažoje kavinėje. Tačiau jie kalbasi ne apie sportą ar politiką. „Trys lizdai! - sušunka L. Žokolė. - Trys lizdai vieno kilometro atstumu! Nepaprasta."

Vyrai šnekučiuojasi apie savo kaimynus. Šalia dviejų kilniųjų erelių porų apsigyveno pora avėdrų, vėl ėmusių perėti laisvėje po to, kai paskutinės čia, Alpėse, išnyko maždaug prieš šimtą metų. Šios didingos rūšies grįžimas ir faktas, kad du didžiausi plėšrūnai apsigyveno tokiu nedideliu atstumu, kitiems sukeltų daug džiaugsmo. Tačiau Gran Paradizo nacionaliniame parke (Gran Paradiso National Park), kur tvyro laukinės gamtos ir kultūros harmonija, tai tėra kasdienis tokios dermės įrodymas.

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva" vasario mėnesio numeryje.