Pasivaikščiojimas po Tokiją

Tokijas – daugiausia gyventojų turintis pasaulio metropolis. Taip pat vienas turtingiausių, saugiausių, švariausių ir kūrybiškiausių. Geriausias būdas pažinti ir suprasti šį megamiestą – pasivaikščioti po jį pėsčiomis.

Autorius: Neil Shea

Pasivaikščiojimas po Tokiją
Nuotraukos autorius:

Ankstyvą vėsų birželio rytą stovėjau tamsoje prie Sumidos (Sumida) upės, vingiuojančios per Tokiją, vakarinio kranto stebėdamas, kaip turistai velkasi ryškias nailonines liemenes. Tokias paprastai dėvime žaisdami mėgėjišką futbolą, todėl atrodė, kad 70 virpančių svečių iš Pietų Afrikos Respublikos, Kinijos, Malaizijos, Ispanijos ir Rusijos atvyko pagainioti kamuolių smėlėtoje upės pakrantėje. Iki aušros dar buvo likę porą valandų, ir iš tiesų mes ruošėmės ekskursijai po Cukidži Šidžą (Tsukiji Shijo) - anuomet didžiausią pasaulyje žuvų turgų. Cukidžis buvo sandėlių, šaldyklų, krovos dokų, aukcionų kvartalų ir prekystalių labirintas. Tačiau praėjusiais metais man ten lankantis, šiai istorinei turgavietei jau švietėsi paskutinės dienos. Vėjuoti prekystaliai ir suskeldėjęs grindinys viliojo utentiškumo ieškančius turistus, bet itin šiuolaikiškame Tokijuje tokie dalykai laikomi nehigieniška laukinės praeities atgyvena. Rudenį Cukidžis buvo uždarytas, o jo prekeiviai išsikėlė iš miesto centro į naują nuobodžiai atrodantį statinį pietrytinėje megapolio dalyje. Išsirikiavome žygiui vidun. Balose po kojomis tviskėjo žuvų žvynai, ore tvyrojo mašininės alyvos ir atoslūgio kvapai. Lyg pabaidyti paukščiai visomis kryptimis zujo šakiniai krautuvai ir tarškantys ledo vežimėliai. Supratau, kad liemenės mums buvo išdalytos ne tik dėl mūsų pačių saugumo (kad nepartrenktų kokia nors transporto priemonė), bet ir tam, kad nesumanytume atsiskirti nuo grupės ir sutrikdyti pelningų Cukidžio srautų.

Kasdien į šią turgavietę suplūsdavo maždaug 1500 t žuvų, jūrinių augalų ir besirangančių bestuburių iš viso pasaulio. Per dieną šis neįtikėtinas maždaug 15 mln. JAV dolerių vertės krovinys būdavo išrūšiuojamas, supjaustomas ir išvežiojamas mažmenininkams. Man atvykus 4.30 val. ryto, turgus ūžė jau ne vieną valandą. Po labirintą stumdėsi šimtai cigaretes įsikandusių besijuokiančių ir šūkaujančių vyrų. Baltas pirštines apsimovę apsaugininkai nukreipė mus pro šūsnį polistireninių dėžių: kai kurios dydžiu prilygo karstams, o viduje buvo išteptos krauju. Priešakyje stūksančiame milžiniškame sandėlyje žviegė diskiniai pjūklai, kuriais pjaustomos šaldytos žuvys.

Dauguma turistų čia atvyko pasižiūrėti garsiųjų tunų aukcionų, kur milžiniškos žuvys, atplukdytos net iš Meino valstijos pakrantės, kartais būdavo parduodamos už šimtus tūkstančių JAV dolerių. Bet palyginti su cirku, kurį ką tik buvome praėję, aukcionas pasirodė nuobodus: keli tykūs vyrukai ramiai varžėsi dėl brangių maisto produktų Tokijo, Maskvos ir Niujorko restoranams.

Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.

Rašyti komentarą
Vardas*
El. paštas
Komentaras*
 
KOMENTARAI (0)
Komentarų nėra.

2019 balandis

Dar Šiame numeryje:

Ką mums duoda ir ką atima miestai
Kitoks požiūris į miestus
Dirbantys benamiai
Miestų forma