Senieji Italijos takai

Senosios piemenų migracijų tradicijos tebėra gyvos.

Autorius: ALEXIS MARIE ADAMS

Senieji Italijos takai
Nuotraukos autorius:

Kiekvieną birželį Nuncijus Marčelis (Nunzio Marcelli) surenka savo 1300 avių bandą ir leidžiasi į kelionę iš namų prie viduramžiško Abrucų Anversos (Anversa degli Abruzzi) kaimo Apeninų (Apennine) kalnuose, centrinėje Italijos dalyje. Per tris dienas nužingsniavę maždaug 50 km 65-erių N. Marčelis, piemenys ir keli svečiai, besidomintys tradicine šio regiono gyvensena, suvaro gyvulius į kalnų pievą aukštai virš N. Marčelio ūkio.

Kelias iš to ūkio į vasarines ganyklas veda takais, Italijoje vadinamais tratturo, išmintais žemėje per daugiau kaip 2300 metų tokių migracijų. Numekenusios akmenimis grįstomis Anversos gatvelėmis avys ir jų ganytojai ima kopti aukštyn. Jie zigzagais traukia per laukinių gėlių jūras, bukų bei pušų sengires ir nykstančias mūrines gyvenvietes, tokias kaip nežemiškas vos 12 gyventojų Kastrovalvos (Castrovalva) kaimelis, stūksantis ant dangun išsišovusios uolėtos kalkakmenio keteros. Trečios dienos popietę keliautojai pasiekia plynaukštę, nusidriekusią 2000 m aukštyje virš jūros lygio vis dar snieguotos Greko (Greco) viršukalnės papėdėje.

Ši plynaukštė yra vos už 150 km nuo Romos, bet atrodo lyg visai atskiras užmirštas pasaulis. Paprastuosius raudonėlius ir čiobrelius lanko kamanės. Skaisčiai mėlyname Apeninų danguje sklando kilnieji ereliai ir sakalai. Visur gausiai želia šimtai rūšių prieskoninių žolelių, žolių ir laukinių gėlių. Neveikia mobilusis ryšys. Iš tokios vietos tiesiog nesinori išvykti.

Tačiau ūkyje N. Marčelio laukia darbai. Ten jis užsiima kaimo turizmu: sodybos kambariai atviri keliautojams. Taigi po tradicinių šventiškų abruciškų pietų iš ėrienos troškinio ir duonos bei daržovių sriubos pankotos visi mikroautobusu grįžta į Anversą.

Visi, išskyrus avis, likusias ganytis valstybinėje žemėje, kurią N. Marčelis nuomojasi iš Skano (Scanno) rajono, esančio prie pat Abrucų, Lacijaus ir Molizės nacionalinio parko. Visą vasarą ir ankstyvą rudenį jos mėgausis vešlia pievos augalija. Pasilieka ir piemenys su Abrucų aviganių veislės sarginiais šunimis. Jie prižiūrės bandą ir saugos ją nuo vilkų, lokių bei kitų plėšrūnų.

Plačiau skaitykite gegužės mėnesio numeryje.

2020 gegužė

Dar Šiame numeryje:

Panikos mokslas
Kaip gyvūnai perduoda žmonėms infekcijas, tokias kaip koronavirusas?
Vėžio genai skatina augti elnio ragus
Mažyčiai įrankiai miniatiūriniams medeliams
Didysis Šiaurės Korėjos pasirodymas
Svalbardas iš arti
Įkandama senovė