Naujausias numeris National Geographic 2023 kovas
PlačiauArkties svajos
Gyvenimai ir legendos sustingę laike per ilgą poliarinę naktį Rusijos tolimojoje šiaurėje.
Autorius: Jevgenija Arbugajeva
Žmonės kalba, kad kartą pasidavus Arkties kerams, ji nesiliaus tave šaukusi. Vaikystę praleidau bėgiodama tundroje ir stebėdama Šiaurės pašvaistę pakeliui į mokyklą poliarinėje naktyje - taip poetiškai vadinami du mėnesiai tamsos, kurie čia ne vien žiema, bet ir dvasinė būsena.
Tikriausiai iš dalies dėl atskirties 300 Enurmino kaime gyvenančių čiukčių išlaikė savo tradicijas: kaip ir jų protėviai, jie pragyvena iš sausumos bei jūros ir prisitaiko prie iš kartos į kartą perduodamų tų pačių mitų ir legendų.
Būti medžiotoju - garbė, o medžiodami vėplius ir banginius, kad bendruomenė prasimaitintų per ilgas žiemas, kaimo gyventojai laikosi federalinių ir tarptautinių kvotų. Netoli nuo Enurmino praleidau dvi savaites medinėje trobelėje su vėplius tyrinėjančiu mokslininku. Tris dienas buvome įkalinti viduje stengdamiesi nesukelti panikos maždaug 100 000 vėplių, kurie buvo išropoję į krantą aplink mus, o mūsų trobelė purtėsi nuo jų judesių ir kovų.
2020 gruodis
Didieji ežerai sudaro 84 % Šiaurės Amerikos paviršinio gėlo vandens. Pasitelkusios jų išteklius, JAV tapo žemės ūkio ir pramonės jėgaine. Bet dabar vertingiausiam žemyno ištekliui grėsmę kelia klimato kaita, tarša ir invazinės rūšys. Mirtini įkandimai
Kasmet nuo gyvačių įkandimų miršta dešimtys tūkstančių afrikiečių. Kartais ištikus nelaimei sunku sulaukti pagalbos, trūksta priešnuodžių. Tai sveikatos priežiūros krizė. Arkties svajos
Gyvenimai ir legendos sustingę laike per ilgą poliarinę naktį Rusijos tolimojoje šiaurėje.
Pasaulio lopšinės
Autorė ir fotografė Hannan Reyes Morales
Dainos, migdančios mažuosius, atspindi suaugusiųjų viltis
ir baimes. Stojus nakčiai atgyja daina. Girdėti, kaip ji susirango po antklode ar įsmunka į glėbį viso pasaulio kambariuose. Vaikams klausantis, slaptas visuotinis choras pripildo naktį dainų - tai lopšinės.
Rastai molio lentelėje užrašytai babiloniečių lopšinei - beveik 4000 metų. Švytint telefono ekranui ar gaudžiant miestui, lopšinės kūdikius užliūliuoja ir šiandien. Paveldėję jas patys, perduodame kitoms kartoms. Lopšines pernešame per sienas ir pakeliui sukuriame naujų.
Kaip ir daugelis lopšinių visame pasaulyje, savo namus Sirijoje per karą palikusi Chadija dainuoja apie tai, kas ją slegia dieną. Nors lopšinės skamba raminančiai ir sklidinos rūpesčio, jų žodžiai dažnai niūrūs ir visai neguodžia - jie atveria mūsų baimes. Islandijoje lopšinėje „Bium bium bambalo" vaidenasi vei- das už lango. Rusiškoje lopšinėje „Baju bajuški baju" raginama nesigulti prie lovos krašto, kad pilkasis vilkelis nenusitemptų vaiko į mišką po karklu.
Kadangi lopšinėse sudėtos mūsų baimės dėl dažnai žiauraus ir negailestingo pasaulio, šios dainos ne visada mus nuo jo apsaugo. Vienoje iš geriausiai žinomų angliškų lopšinių „Rock-a- Bye, Baby" („Sakyk „viso labo", vaikeli") iš tiesų dainuojama apie iš medžio viršūnės krintantį lopšį su kūdikiu.
