Naujausias numeris National Geographic 2023 kovas
PlačiauTokie dideli ir tokie pažeidžiami
Didieji ežerai sudaro 84 % Šiaurės Amerikos paviršinio gėlo vandens. Pasitelkusios jų išteklius, JAV tapo žemės ūkio ir pramonės jėgaine. Bet dabar vertingiausiam žemyno ištekliui grėsmę kelia klimato kaita, tarša ir invazinės rūšys.
Autorius: Tim Folgers
Didžiųjų ežerų baseine gyvena beveik 40 mln. amerikiečių ir kanadiečių. Iš šių vandens telkinių žmonės geria, juose žvejoja, jais plukdo prekes, dirba jų pakrantėse esančius laukus ir pluša miestuose, kurie be šių ežerų neegzistuotų. Ir, žinoma, juos teršia. Invazinės rūšys pakeitė ežerus visiems laikams. Dėl trąšų, naudojamų auginant kukurūzus, kuriais savo ruožtu šeriami maistui auginami gyvūnai ir iš kurių gaminamas biokuras transporto priemonėms, dumbliai vėl žydi taip, kad šis reiškinys net matyti iš kosmoso. Teršiant atmosferą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis virš Didžiųjų ežerų baseino sustiprėjo ir padažnėjo stiprios audros.
„Čia vyksta dideli dalykai, - kalba prie Nipigono ežero užaugęs ir tradicine anišinabių medžiokle užsiimantis Tomas Morisas Borgas. - Jei leidi laiką arti žemės, matai, kad kažkas ne taip. Viskas keičiasi. Nežinau, ar įmanoma tai sustabdyti."
2020 gruodis
Didieji ežerai sudaro 84 % Šiaurės Amerikos paviršinio gėlo vandens. Pasitelkusios jų išteklius, JAV tapo žemės ūkio ir pramonės jėgaine. Bet dabar vertingiausiam žemyno ištekliui grėsmę kelia klimato kaita, tarša ir invazinės rūšys. Mirtini įkandimai
Kasmet nuo gyvačių įkandimų miršta dešimtys tūkstančių afrikiečių. Kartais ištikus nelaimei sunku sulaukti pagalbos, trūksta priešnuodžių. Tai sveikatos priežiūros krizė. Arkties svajos
Gyvenimai ir legendos sustingę laike per ilgą poliarinę naktį Rusijos tolimojoje šiaurėje.
Pasaulio lopšinės
Autorė ir fotografė Hannan Reyes Morales
Dainos, migdančios mažuosius, atspindi suaugusiųjų viltis
ir baimes. Stojus nakčiai atgyja daina. Girdėti, kaip ji susirango po antklode ar įsmunka į glėbį viso pasaulio kambariuose. Vaikams klausantis, slaptas visuotinis choras pripildo naktį dainų - tai lopšinės.
Rastai molio lentelėje užrašytai babiloniečių lopšinei - beveik 4000 metų. Švytint telefono ekranui ar gaudžiant miestui, lopšinės kūdikius užliūliuoja ir šiandien. Paveldėję jas patys, perduodame kitoms kartoms. Lopšines pernešame per sienas ir pakeliui sukuriame naujų.
Kaip ir daugelis lopšinių visame pasaulyje, savo namus Sirijoje per karą palikusi Chadija dainuoja apie tai, kas ją slegia dieną. Nors lopšinės skamba raminančiai ir sklidinos rūpesčio, jų žodžiai dažnai niūrūs ir visai neguodžia - jie atveria mūsų baimes. Islandijoje lopšinėje „Bium bium bambalo" vaidenasi vei- das už lango. Rusiškoje lopšinėje „Baju bajuški baju" raginama nesigulti prie lovos krašto, kad pilkasis vilkelis nenusitemptų vaiko į mišką po karklu.
Kadangi lopšinėse sudėtos mūsų baimės dėl dažnai žiauraus ir negailestingo pasaulio, šios dainos ne visada mus nuo jo apsaugo. Vienoje iš geriausiai žinomų angliškų lopšinių „Rock-a- Bye, Baby" („Sakyk „viso labo", vaikeli") iš tiesų dainuojama apie iš medžio viršūnės krintantį lopšį su kūdikiu.
