Tirpstantis ledynų pasaulis

Pripučiama valtis sustoja prie snieguoto kranto, ir Neko (Neko) įlankos papuasiniai pingvinai po beveik metų per - traukos vėl išvysta žmones. Tačiau į krantą išlipa ne turistai (jų nėra dėl koronaviruso pandemijos), o pingvinus tiriantis Oksfordo universiteto biologas Tomas Hartas (Tom Hart) ir dar keli mokslininkai, tą 2021 m. sausį sugrįžę į Antarktidos pusiasalį.

Autorius: Helen Scales

Per maždaug 2000 paukščių koloniją vilnija gagenimo ir klyksmų bangos, vienas iš 75 cm ūgio pingvinų nukrypuoja ieškoti savo lizdo. Pingvinai nekreipia į T. Hartą dėmesio, tad šis nužingsniuoja tiesiai prie pagreitinto judesio fotoaparato, įrengto ant akmenimis sutvirtinto trikojo. Iš neperšlampamo fotoaparato dėklo biologas ištraukia atminties kortelę. Prieš keturis mėnesius pingvinams įsikūrus šioje peravietėje dėti kiaušinių ir auginti jauniklių šis prietaisas fotografavo paukščius kas valandą nuo aušros iki sutemų.

Tai vienas iš beveik šimto tokių fotoaparatų, išbarstytų 1340 km ilgio ir 70 km pločio pusiasalyje. Jais pastaruosius dešimt metų stebimos trijų pingvinų rūšių perėjimo kolonijos. Pusiasalyje papuasinių pingvinų sparčiai daugėja. Per pastaruosius 30 metų daugelyje vietų jų pulkai išaugo daugiau nei trigubai. Taikydami lanksčias maitinimosi ir dauginimosi strategijas šie paukščiai plinta į pietus, kur anksčiau jiems būdavo per šalta.

Tuo metu jiems giminiškų mažesnių antarktinių pingvinų ir lieknesnių juodagalvių Adelės Žemės pingvinų populiacijos daugelyje kolonijų, kur klesti papuasiniai pingvinai, sumenko daugiau nei 75 %. „Labai apytikriai skaičiuojant, praradę po vieną Adelės Žemės ir antarktinį pingviną, gauname vieną papuasinį", - aiškina T. Hartas. Pingvinai - visos vandenynų būklės atspindys. Jie labai jautrūs aplinkos permainoms ir yra priklausomi nuo jūrų našumo bei grobio gausos.

2021 lapkritis

Dar Šiame numeryje:

Dr. Antonio Faučio gyvenimas ir pasiekimai

„National Geographic" pakalbino Antonį Faučį (Anthony Fauci) apie jo asmeninio gyvenimo kelią, karjerą ir vaidmenį sprendžiant sveikatos priežiūros krizes, nuo ŽIV ir AIDS iki COVID -19. Šie pokalbiai virto knyga (čia pateikiame jos ištrauką), iš kurios gautas pelnas bus skirtas gamtosaugai, ir dokumentiniu filmu.

Kai esi gydytojas, suprasti žmogaus prigimtį yra nemažiau svarbu, nei pažinti jo fiziologiją. Rūpinantis pacientu svarbiausia, kad pacientas turi gydytojui rūpėti. Jis turi nuoširdžiai rūpėti kaip žmogus, o ne kaip statistinis vienetas, klientas, kuriam išrašysite sąskaitą, ar tiesiog vienas iš virtinės pacientų. Pateiksiu asmeninį pavyzdį, kaip galima susidurti su visiškai jums nepavaldžia ryškia raida ar permainomis, kurios gali visiškai pakeisti jūsų karjeros kryptį ir net visą gyvenimą. 1968 m. baigiau vidaus ligų medicinos studijas Niujorko ligoninės Kornelio medicinos centre. Tais pačiais metais pripažinti visuomenės sveikatos akademikai [...]

JAV Kongrese reiškė nuomones ir net liudijo, kad išradus antibiotikus, vakcinas ir visuomenės sveikatos priemones karas su infekcinėmis ligomis iš esmės jau laimėtas, ir kad dabar turėtume sutelkti dėmesį į kitas mokslinių tyrimų bei visuomenės sveikatos sritis. Likimas taip jau nulėmė, kad anuomet ketinau imtis disertacijos būtent apie infekcines ligas Nacionaliniame sveikatos institute. Pamenu, kaip važiuodamas iš Niujorko į institutą Betesdoje, Merilando valstijoje, mintyse vis gromuliavau tų išmintingų žinovų žodžius ir, švelniai sakant, abejojau, ar tikrai teisingai pasirinkau karjeros kryptį. Ar ketinau studijuoti nykstančią specialybę? Jaučiausi, lyg važiuočiau į Majamį dirbti slidinėjimo instruktoriumi. Mano karjerai pasisekė, o pasauliui, deja, ne, kad net ir generaliniai chirurgai kartais klysta. Po 13 metų, 1981-aisiais, pratrūkusi AIDS epidemija pakeitė mano karjerą ir galbūt net visą gyvenimą.