Nuostabusis Triestas

Šiaurės Italijoje glūdi nepastebėtas deimantas. Tačiau miestas turtėja dėl susidomėjimo jo uostu. Jeigu šaltesniais mėnesiais nepučia garsioji bora, pasivaikščioti po didingos Habsburgų laikų architektūros įrėmintas neužgriozdintas Italijos miesto Triesto gatves visada malonu.

Autorius: Robert Draper

Nuostabusis Triestas
Nuotraukos autorius: Chiara Goia

Triestas stulbinamai įvairus - kaip kadaise klestėjęs Austrijos-Vengrijos imperijos uostamiestis, įsispraudęs tarp Vidurio Europos ir Balkanų. Tai pasienio teritorija, gyvenama pirklių ir užklydėlių, kurių kiekvienas palieka kultūrinį pėdsaką.

Iš esmės Triestas yra persidirbti nelinkusių kavos mėgėjų ir baro losofų miestas. Jų kultūra itališka, o būdą suformavo gamtinė aplinka. Jie geria vietinį vyną: Malvasia, Vitovska, Terrano, kurio skonyje justi jūra ir uola. Jie valgo nepakartojamą Karsto regiono sūrį Jamar, kuriam būdingas beveik pirmykštis žemiškas pieno skonis, neabejotinai nulemtas brandinimo maždaug 70 m gylio urvuose. Kai tik įmanoma, jie būna lauke; vos padvelkus vasarai, Triesto gyventojai plūsta į paplūdimius. Kai nuo kalnų atšvilpia nežabotas miesto simbolis bora, kai kurie įsitaiso ant Molo Audace ir meta iššūkį 150 km/val. greičio vėjui, grasinančiam nublokšti į jūrą.

 

National Geographic birželis

Dar Šiame numeryje:

 

Kultūrų susidūrimai

Autorė Nina Strochlic
Fotografė Nadia Shira Cohen

Meksikos majų bitininkai mato pavojų savo gyvenimo būdui, kurį kelia menonitų kolonistų auginami sojų laukai.
„Kaip tai prasidėjo?" - klausia Everardas Čablė (Everardo Chablé). Lauke blėstant dienos šviesai, jis įsitaisęs ant taburetės savo svetainėje. Vienintelis garsas šiame Jukatano (Yucatán) pusiasalyje esančiame Meksikos miestelyje - kur nėra mobiliojo ryšio ir trūksta elektros energijos - kieme jo tėvo garsiai leidžiama muzika. Jis ima pasakoti.

„Tūkstančius metų majai laikė bites. Tada atvykę menonitai su didelėmis mašinomis ėmė kirsti didžiulius plotus, kuriuose maitinasi bitės. Čia buvo nepaliestas miškas su itin trapiomis ekosistemomis - mazamomis, arakariais - ir, svarbiausia, bitėmis, kurios palaiko gyvybę. Pradėję kirsti miškus jie sunaikino viską, kas čia gyvavo tūkstantmečius."

 

Pavojingas Kelias. Tarp Žemės Ir Dangaus

Autorius Giorgi Gogua
Fotografai Fernando Javier Urquijo ir Nikolozas Mchedlidzė

Kiekvienais metais Sakartvele, Kaukazo kalnuose, paklusdami senosioms tradicijoms ir metų laikų kaitai, gyvulių augintojai gena savo bandas, skrosdami ganyklas ir... laiką.

6 val. ryto mane, miegantį palapinėje, kurią pasistačiau viduryje patižusio kelio, pažadino sunerimusio Giorgio Karsamaulio (Giorgi Karsamauli) balsas. „Greičiau kelkis, turime judėti!" - paragino piemuo.

Pro prasegtą atvartą į palapinę plūstelėjo vėsa ir liūties šniokštimas. 850 jo avių buvo dingusios.

Tą pakriką 2019 m. gegužės rytą mūsų „Na- tional Geographic" komandos lydimi aviganiai ketino leistis į 250 km kelio paskutinę atkarpą iš žiemos ganyklų Širako slėnyje į Tušetiją - nuo pasaulio atskirtą savitą kalnų regioną šiaurrytinėje šalies dalyje. Bet oras sumaišė visas kortas. Užuot persiritę per kalnagūbrį į vasarines ganyklas, kur gyvuliai genami nuo neatmenamų laikų, piemenys atsitraukė ant žemesnio šlaito, palikdami avis, kurios per naktį mirtinai sušalo.