Miškų ateitis

Visame pasaulyje klimato kaita ir žmogaus veikla didina pavojų miškams. Bet mes dar turime laiko sumažinti žalą.

Autorius: Craig Welch
Nuotraukos autorius: Jeff Frost

 

Jeloustounas atspindi pasaulinę tendenciją. Klimatui šylant miškų gaisrai nuo Amazonės iki Arkties vis didėja, karštėja ir dažnėja. 2019- 2020 m. gaisrai Australijoje išdegino plotą, didesnį nei Lietuvos, Latvijos ir Estijos drauge sudėjus. Žala tikrai didelė. Bet dažnai sutelkiame dėmesį tik į ją ir nematome, kas vyksta žuvus medžiams: šiandien daugeliui miškų atsigauti labai sunku. Tai irgi būdinga ne tik Jeloustounui ir šias problemas sukelia ne tik gaisras.

Bet pamatinė priežastis visada yra klimato kaita. Labai daug kur miškai patys jau neatsigauna ir kai kurios svarbiausios pasaulio girios ima virsti kažkuo kitu. Kai kurios niekada nebebus tokios, kokios buvo. Kitos apskritai nebeatsinaujins. Per pastaruosius 10 tūkst. metų Žemė prarado trečdalį visų miškų. Pusę jų- nuo 1900 m. Kirtome miškus dėl medienos, plėsdami dirbamuosius laukus ir ganyklas, statydami būstus ir tiesdami kelius.

 

Miškų atkūrimas

Autorė Alejandra Borunda

Nuo XIX a. pabaigos, kai žmonės pradėjo deginti iškastinį kurą ir į atmosferą leisti didžiulius anglies dioksido kiekius, vidutinė temperatūra pasaulyje pakilo maždaug 1,1 °C. Jei dabartinė teršalų išmetimo tendencija nesikeis, per ateinančius dešimtmečius temperatūra veikiausiai padidės dar bent tiek pat. Vidutiniškai pasaulyje miškų arealas gali plėstis maždaug iki 900 m per metus, jaunuolynams paprastai sekant jiems palankiausią klimatą ašigalių link arba įkalniui. Kad spėtų su dabartiniais pokyčiais, reikėtų judėti 6-10 kartų greičiau.

Tad kodėl jų nepasodinus dar, kad būtų išspręsta daugiau problemų? Tačiau nė viena didelio masto sodinimo operacija neapsiėjo be pražūtingų klaidų.

 

NG 2022 gegužė

Dar Šiame numeryje:

 

Ankstyvieji miškai

Autoriai Monica Serrano ir Scott Elder

Kinų mokslininkai aptiko seniausio iki šiol Azijoje atrasto miško suakmenėjusių liekanų- 25 ha girią, kuriai maždaug 365 mln. metų. Naujai rastos Guangdedendron genties augalai tarpo tais laikais, kai visame pasaulyje medžiai dar tik ėmė leisti šaknis. Paplitus miškams visiems laikams pasikeitė Žemės atmosfera ir klimatas. Visų tipų ankstyvieji medžiai išnyko, bet Archaeopteris yra netiesioginis šiuolaikinių medžių protėvis. Pataisainių grupė, į kurią įeina ir Guangdedendron, išliko gerokai mažesnių augalų pavidalu.

 

Miško vaiduoklis

Autorė Nadia Drake fotografas Kenny Hurtado

Jis - baltas visžalis medis. Gyvena dykaduoniaudamas ir primena vaiduoklį. Albinosė visžalė sekvoja yra paslapčių apgaubtas genetinis stebuklas. Šis medis turėtų būti visžalis, bet tikrovėje yra visbaltis, jo spygliai minkšti ir vaškiški. Paprastai Sequoia sempervirens, visžalės sekvojos, tarpsta su gerdamos saulės šviesą ir paversdamos ją maistu, bet ši albinosė neturi prasimaitinti būtino esminio ląstelinio mechanizmo elemento. Vietoj to ji prasiskverbia į pigmento turinčio pirmtako šaknų sistemą ir iš jos pasisavina cukrus bei maistines medžiagas.

Žemėje tokių albinosių pasitaiko retai, bet šios natūraliai auga rūko gaubiamuose miškuose, kur paplitusios visžalės sekvojos. Jos yra mokslinis galvosūkis- mutavę medžiai, kuriems kažkaip pavyksta išlikti, net jei tėvams dėl to tenka atsikratyti kitais ūgliais.