„National Geographic“ atskleidžia Jėzaus Kristaus kapo paslaptį

2017 m. lapkričio 28 d. 14:15

Kapas, kuriame, kaip tiki viso pasaulio krikščionys, po nukryžiavimo Golgotoje buvo palaidotas Jėzus Kristus, tikrai buvo atrastas romėnų, uždengtas ir paverstas šventove IV amžiuje, rodo naujausi mokslininkų tyrimai, su kurių rezultatais buvo supažindintas „National Geographic".

2016 m. pirmą kartą po ilgų šimtmečių atvėrus Jėzaus kapą, buvo paimti mėginiai, kuriuos optiškai stimuliuotos liuminiscencijos (OSL) metodu nepriklausomai tyrė dvi laboratorijos. Nustatyta, kad kapas marmuro plokšte uždengtas apie 345 mūsų eros metus.

Turėdama išskirtinę prieigą prie vienos švenčiausių krikščionybės vietų, šv. Kapo Bazilikos Jeruzalėje, „National Geographic" sekė mokslininkų komandą, kuri restauravo griūvančią edikulą, mažąjį kambarėlį, esantį virš tikimos Jėzaus Kristaus palaidojimo vietos.

Atėnų nacionalinio technikos universiteto profesorės Antonios Moropoulou vadovaujami daug kruopštumo reikalaujantys griūvančios struktūros remonto darbai turėjo būti vykdomi laikantis griežtų terminų, kuriuos nurodė Bažnyčios patriarchai. Restauravimo darbus reikėjo baigti iki svarbiausios datos Bažnyčios kalendoriuje - šventosios Velykų ugnies įžiebimo ceremonijos.

Tačiau bendradarbiaudama komanda - religinė bendruomenė, architektai, mokslininkai ir istorikai - dėjo dideles pastangas, kad kapas, kuris yra piligriminė vieta dviem milijardams pasaulio krikščionių, būtų ne tik restauruota, apsaugota, bet ir atskleistos ilgai saugotos jos paslaptys.

Komandai dirbant paaiškėjo, kad edikulai padaryta žala yra kur kas didesnė, nei manyta iki šiol, ir dėl to teks atverti Kristaus kapą, kuris buvo uždarytas šimtus metų - niekas iš gyvųjų iki tol negalėjo paliudyti paskutinės Kristaus poilsio vietos. Tačiau ši vieta tokia reikšminga, kad patriarchai ją atverti leido tik 60 valandų. To pakako, kad iš kelių skirtingų edikulos vietų būtų paimta mėginių kapo amžiui nustatyti.

Kiek ilgiau nei metus trukęs beprecedentis mokslinis tyrimas, kurio rezultatai buvo perduoti išskirtinai tik „National Geographic", atskleidė, kad skiedinys, naudotas sujungti senąsias kalkakmenio kapo sienas ir vėliau jas uždengusį marmuro luitą atsirado apie 345 metus, tai yra pirmojo Romos imperatoriaus krikščionio Konstantino valdymo laikotarpiu.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Romos imperatoriui priėmus krikščionybę, apie 326 m. romėnai surado Kristaus kapą Golgotos kalne ir jį pavertė šventovę. Tačiau iki šiol šiuo pasakojimu buvo abejojama, nes ankstyviausių architektūrinių įrodymų aplink šventovę amžius buvo ne senesnis nei 1000 metų, tai yra iš Kryžiaus karų laikų.

Nors mokslininkai negali patvirtinti, kad kapas šv. Kapo Bazilikoje yra būtent tas, kuriame po nukryžiavimo buvo palaidotas Jėzus, naujausi tyrimai rodo, kad kapas iš tiesų buvo uždengtas pirmojo romėnų imperatoriaus krikščionio Konstantino laikais.

Kristaus kapas nustebino dar 2016 m. spalio 26-ąją, kuomet jis buvo atidarytas. Atvėrę kapą, mokslininkai už marmuro uždangos išvydo dar vieną suskilusią senesnę marmuro plokštę su jo įrėžtu kryžiumi. Ši plokštė buvo pritvirtinta tiesiai virš kalkakmenio „laidojimo lovos". Jėzaus Kristaus paslaptys atskleidžiamos žurnalo „National Geographic Lietuva" gruodžio mėnesio numeryje.

 

National Geographic birželis

Dar Šiame numeryje:

 

Kultūrų susidūrimai

Autorė Nina Strochlic
Fotografė Nadia Shira Cohen

Meksikos majų bitininkai mato pavojų savo gyvenimo būdui, kurį kelia menonitų kolonistų auginami sojų laukai.
„Kaip tai prasidėjo?" - klausia Everardas Čablė (Everardo Chablé). Lauke blėstant dienos šviesai, jis įsitaisęs ant taburetės savo svetainėje. Vienintelis garsas šiame Jukatano (Yucatán) pusiasalyje esančiame Meksikos miestelyje - kur nėra mobiliojo ryšio ir trūksta elektros energijos - kieme jo tėvo garsiai leidžiama muzika. Jis ima pasakoti.

„Tūkstančius metų majai laikė bites. Tada atvykę menonitai su didelėmis mašinomis ėmė kirsti didžiulius plotus, kuriuose maitinasi bitės. Čia buvo nepaliestas miškas su itin trapiomis ekosistemomis - mazamomis, arakariais - ir, svarbiausia, bitėmis, kurios palaiko gyvybę. Pradėję kirsti miškus jie sunaikino viską, kas čia gyvavo tūkstantmečius."

 

Pavojingas Kelias. Tarp Žemės Ir Dangaus

Autorius Giorgi Gogua
Fotografai Fernando Javier Urquijo ir Nikolozas Mchedlidzė

Kiekvienais metais Sakartvele, Kaukazo kalnuose, paklusdami senosioms tradicijoms ir metų laikų kaitai, gyvulių augintojai gena savo bandas, skrosdami ganyklas ir... laiką.

6 val. ryto mane, miegantį palapinėje, kurią pasistačiau viduryje patižusio kelio, pažadino sunerimusio Giorgio Karsamaulio (Giorgi Karsamauli) balsas. „Greičiau kelkis, turime judėti!" - paragino piemuo.

Pro prasegtą atvartą į palapinę plūstelėjo vėsa ir liūties šniokštimas. 850 jo avių buvo dingusios.

Tą pakriką 2019 m. gegužės rytą mūsų „Na- tional Geographic" komandos lydimi aviganiai ketino leistis į 250 km kelio paskutinę atkarpą iš žiemos ganyklų Širako slėnyje į Tušetiją - nuo pasaulio atskirtą savitą kalnų regioną šiaurrytinėje šalies dalyje. Bet oras sumaišė visas kortas. Užuot persiritę per kalnagūbrį į vasarines ganyklas, kur gyvuliai genami nuo neatmenamų laikų, piemenys atsitraukė ant žemesnio šlaito, palikdami avis, kurios per naktį mirtinai sušalo.