Šalčio karštinė

Nors Arktis sparčiai tirpsta, darbo sąlygos šiose geografinėse platumose vis dar labai atšiaurios. Skubant panaudoti ten glūdinčius išteklius, nėra lengvo pelno.

By Joel K. Bourne Jaunesnysis
Photograph by

Kai 2014 m. iki Kalėdų buvo likusios kelios dienos, Sibire, Jamalo pusiasalyje, 400 km šiauriau nuo Šiaurės poliaračio esančio Bovanenkovo konferencijų salės ekrane sumirgėjo pažįstamas veidas. Dėl silpno palydovinio ryšio signalo Vladimiro Putino atvaizdas ekrane atrodė išplaukęs. Rusijos energetikos milžinės bendrovės „Gazprom" valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris stovėjo priešais, žiūrėdamas į Rusijos prezidentą. Surenkamųjų namelių kompleksas ir blizgantys vamzdžiai už konferencijų salės sienų buvo pašviesti, lyg tamsoje skriejanti kosminė stotis. Bovanenkovas - vienas iš didžiausių gamtinių dujų telkinių Žemėje. A. Mileris laukė V. Putino nurodymo pradėti šio naujo telkinio gavybą.

„Galite pradėti", - pasakė V. Putinas.

A. Mileris perdavė informaciją, inžinierius paspaudė klavišą. Tą akimirką ilgesniu nei 1000 km vamzdynu Arkties dujos ėmė tekėti į platų Rusijos tinklą. Nykščio formas Jamalo pusiasalis, kurio lygumose iki užšalusios Karos jūros į šiaurę driekiasi tundra, iki šiol buvo žinomas kaip šiaurinių elnių klajoklių piemenų nencų gyvenvietė, o Josifo Stalino laikais - kaip žiaurių trėmimų lagerių vietų.

Plačiau apie tai skaitykite gegužės mėnesio numeryje.

 



VšĮ „Atverk pasaulį", Skersinės sodų 6-oji g., 61 Vilnius, Tel. +37068713935, Faks. +37052314195, El. paštas info@nationalgeographic.lt

https://www.nationalgeographic.lt/lt/zurnalu_archyvas/2015_geguze2/salcio_karstine/