Didžioji Everesto paslaptis

Beveik prieš šimtą metų Sandis Ervainas su kitu alpinistu Džordžu Maloriu pradingo kopdami aukšta Everesto ketera. Ar jie buvo pirmieji pasiekę viršūnę?

Autorius: Mark Synnott

Didžioji Everesto paslaptis
Nuotraukos autorius:

Beveik prieš šimtą metų Sandis Ervainas (Sandy Irvine) su kitu alpinistu Džordžu Maloriu (George Mallory) pradingo kopdami aukšta Everesto ketera. Ar jiems pavyko pasiekti viršūnę 29 metais anksčiau nei Edmundui Hilariui (Edmund Hillary) ir Tensingui Norgėjui (Tenzing Norgay), kurie buvo paskelbti pirmaisiais į aukščiausią pasaulio viršukalnę įkopusiais žmonėmis? Straipsnio autorius su savo komanda leidosi S. Ervaino pėdomis.

„Nedaryk to, - pasakė jis. - Esi pernelyg pavargęs. Neverta."

Mūsų vedlys ir ekspedicijos vadovas Džeimis Makginesas (Jamie McGuinness) griežtai žvelgė į mane įdubusiomis, krauju pasruvusiomis akimis. Jis buvo nusiėmęs deguonies kaukę ir akinius. Smakrą dengė žili kelių dienų šeriai. Oda buvo blyški lyg negyvėlio.

Sėdėjome ant akmenų krūvos 8440 m aukštyje ant šiaurrytinės Everesto keteros - Kinijos pusėje, atokiau nuo spūsčių Nepale. 100 m žemiau buvo GPS gairė, kuri galėtų įminti vieną didžiausių alpinizmo paslapčių. Kaip rodė nauji tyrimai, būtent šioje vietoje galėjo nukristi ir amžinojo poilsio atsigulti legendinis britų tyrinėtojas Endriu „Sandis" Ervainas. Ar jo kūnas tebėra ten?

Beveik prieš šimtą metų S. Ervainas su kitu alpinistu Dž. Maloriu pradingo leisdamiesi šia ketera. Pasaulis liko nežinioje, ar tądien vienam iš jų, o gal ir abiem pavyko pasiekti kalno viršūnę net 29 metais anksčiau nei Edmundas Hilaris ir Tensingas Norgėjus buvo paskelbti pirmaisiais į Everesto viršūnę užkopusiais žmonėmis. Manoma, kad S. Ervainas nešėsi „Vest Pocket Kodak" fotoaparatą. Jei jį pavyktų surasti ir jame būtų viršūnėje užfiksuotų nuotraukų, šis fotoaparatas perrašytų aukščiausio pasaulio kalno istoriją.

Apžvelgiau mane supantį reljefą. Geltonąja juosta pramintame šviesių uolų ruože neaukštų stačių uolų virtinę supo sniego ir nuolaužų padengtos atbrailos. 4000 m žemiau lyg miražas tviskėjo sausa Tibeto plynaukštė.

Per pastarąsias dvi paras beveik nemiegojau. Praleidęs laiko itin dideliame aukštyje jaučiausi nusilpęs, pykino. Per tris dienas nuo tada, kai išėjome iš Priešakinės pagrindinės stovyklos 6400 m aukštyje, vos prisiverčiau nuryti kelis kąsnelius šaltai džiovinto kario, saują anakardžių ir kąsnį saldaus batonėlio Everesto viršūnėje,
kurį vėliau išvėmiau. Buvau taip išsekęs, kad deguonies ištroškusios smegenys maldaute maldavo atsigulti ir užmerkti akis. Bet aiškaus ir sveiko proto likučiai suprato, kad taip pasielgęs nebeatsibusiu.

Iš aukščiau atbarškėjo keli akmenėliai. Pakėlęs akis išvydau ketera mūsų link besileidžiantį fotografą Renaną Ozturką. Ėjo įsikibęs plonyčio violetinio lyno - bambagyslės, jungiančios mus su viršūne, kur stovėjome prieš kelias valandas. Čiūžtelėjęs sustojo ir šleptelėjo greta manęs.

Atsigręžiau. „Ką manai?"

Fotografas atsakė ne iš karto, krūtinė sunkiai kilnojosi. Galiausiai atgavo kvapą, ir išgirdau pro deguonies kaukę sklindantį prislopintą balsą.

„Turėtum pabandyti."

Linktelėjau, atsisegiau nuo lyno ir žengiau pirmuosius bandomuosius žingsnius žemyn uolų briauna. Tą akimirką, kai atsisegiau nuo lyno, šerpas Lakpa (Lhakpa) riktelėjo: „Ne, ne, ne!"

Pamojavau jam. „Man tik reikia šį tą patikrinti. Toli neisiu."

Bet jis maldavo mane sustoti. „Labai pavojinga, labai pavojinga!"

Plačiau skaitykite liepos mėnesio numeryje.

2020 liepa

Dar Šiame numeryje:

Kaip pasaulis išgyvena virusą?
Kodėl nebuvome pasirengę šiam virusui?
Nesame sutverti šioms naujoms sąlygoms
Rankos be viruso