Į atskirą pasaulį kalno viršūnėje

Ant aukštai virš Amazonės džiunglių stūksančio plokščiakalnio mokslininkai randa naujų rūšių ir praskleidžia evoliucijos paslapčių skraistę.

Autorius: Mark Synnott

Tačiau sunkiausia užduotis - ten užkopti. Juodą it smala vasario naktį Brusas Minsas (Bruce Means) stovėjo vienas Pakaraimos (Pakaraima) kalnų gilumoje šiaurvakarinėje Gajanos dalyje. Ant galvos pritvirtintu žibintuvėliu raižydamas rūko apgaubtą mišką, pro aprasojusius akinius žvelgė į senų, žaliomis samanų barzdomis apsigobusių medžių jūrą. Drėgname ore, sodriai kvepiančiame yrančiais augalais ir mediena, kvarkė melodinga varlių simfonija, kuri lyg sirenų giesmė nuviliojo Brusą taip toli į mišką, kad jis net ėmė dvejoti, ar ras kelią atgal. Įsitvėręs jauno medelio pusiausvyrai palaikyti Brusas netvirtai žengė žingsnį į priekį. Drebančios kojos grimzdo į klampią miško paklotę ir jis keikė savo 79 metų kūną. Ekspedicijai prasidėjus Brusas man sakė, kad pradžioje judės lėtai, bet prisitaikęs prie miško gyvenimo kasdien vis stiprės. Juk per visą savo aplinkosaugos biologo karjerą jis dalyvavo jau 32 ekspedicijose į šį regioną.

Mačiau jo nuotrauką jaunystėje: iš jos žvelgė gyvatę ant kaklo pasikabinęs 193 cm ūgio plačiapetis miškų gyventojas ant pakaušio surištais ilgais plaukais. Brusas man pripasakojo istorijų, kaip XX a. devintajame dešimtmetyje braškančiais autobusais įveikęs Venesuelos Gran Sabanos (Gran Sabana) lygumas kopdavo į kalnus, kur ieškodavo naujų varliagyvių ir roplių rūšių.

Kartą jis daugybę dienų vienui vienas praleido ant kažkokios menkai žinomos viršukalnės, kartais visiškai nuogas, bandydamas kuo labiau susigyventi su gamtos pasauliu. Visa tai atėjo dar iš vaikystės, kai Brusas tyrinėdavo Pietų Kaliforniją klajodamas po Santa Monikos (Santa Monica) kalnus ir ieškodamas Elgaria genties driežų ir tarantulų, arba, kaip jis mėgsta sakyti, „mažų gamtos didybės potyrių".

 

2022 balandis

Dar Šiame numeryje:

Plastiko upė

Autorė Laura Parker
Fotografė Sara Hylton

Gangą sudaro dvi upės - Bagyratis (Bhagirathi) ir Alaknanda (Alaknanda), susijungiančios vakarinėje Himalajų dalyje, Indijos mieste Devaprajage (Devaprayag), kurio pavadinimas sanskrito kalba reiškia šventą santaką. Gangos upė Indijoje šventa. Tačiau ja taip pat plūsta dideli kiekiai pagamintų atliekų, kurios teršia vandenyną.
Praeitame dešimtmetyje pasauliui susivokus, kad mūsų vandenynuose vis gausiau kaupiasi plastiko nuolaužų, pastangų spręsti augančią krizę būta daug, išradingų, deja, nepakankamai. Prognozuojama, kad iki 2040 m. kasmet į jūras suplauksiančio plastiko kiekis padidės beveik trigubai- iki 29 mln. tonų per metus. Taigi tuo metu, kai šiemet gimęs vaikas baigs mokyklą, kiekvienam pakrantės metrui visame pasaulyje teks vidutiniškai 50 kg plastiko šiukšlių.

Mokslininkų teigimu, ištaisyti padėtį dar nevėlu, bet maži žingsneliai nebepadės. Paprastai tiriant plastiko atliekas, daugiausia dėmesio būdavo skiriama vandenynuose jau esančiam plastikui ir galimai žalai - jis kelia mirtiną grėsmę įvairiausiems gyvūnams - nuo planktono iki žuvų, vėžlių ir banginių. Apie tai, kaip šios atliekos patenka į vandenynus, žinoma mažiau. Tačiau aišku, kad daugiausia jo suplūsta upėmis, ypač Azijoje. 2019 m. Nacionalinė geografijos draugija finansavo tiriamąją ekspediciją prie vienos iš tokių upių - Gangos, kuri teka per Šiaurės Indiją ir Bangladešą, vieną didžiausių ir tankiausiai gyvenamų upių baseinų pasaulyje. Komanda, kurią sudarė 40 mokslininkų, inžinierių ir pagalbininkų iš Indijos, Bangladešo, JAV ir Jungtinės Karalystės, dukart keliavo per visą upės ilgį, prieš musonines liūtis ir po jų, kai upė smarkiai patvinsta. Paėmusi upės, žemės ir aplinkinio oro mėginių ir apklaususi per 1400 gyventojų, komanda siekė išsiaiškinti, kur, kodėl ir koks plastikas patenka į Gangą, o tada- į Indijos vandenyną.

 

Keistas jūrų arkliukų žavesys

Autorė Jennifer S. Holland
Fotografas David Liittschwager

Migelis Koreja (Miguel Correia) parodė į jūros dugną. Įsižiūrėjusi papurčiau galvą. Jis pirštinėtu pirštu dūrė į vieną tašką. Priplaukusi įsistebeilijau įdėmiau. Smėlis, dumbliai, uolos. Holoturijos išmatų vijos. Nusivylusi išpūčiau burbuliukų debesį. Staiga išvydau jį, įsisupusį į jūržoles kaip tik ten, kur žiūrėjau,- 76 mm ilgio šlakuotąjį jūrų arkliuką Hippocampus guttulatus, murzinos geltonos spalvos, negausiai nubertą tamsių šlakų, su siūlinių odos išaugų karčiais. Vėliau tąkart nardydama pastebėjau (taip pat padedama) jo gentainį, europinį jūrų arkliuką Hippocampus hippocampus- dar vieną vietinę šios Portugalijos pakrantės lagūnos, vadinamos Ria Formoza (Ria Formosa), jūrų arkliukų rūšį. Įvairių šių pasakiškų žuvų rūšių esama visų žemynų, išskyrus Antarktidą, pakrančių vandenyse.

Pasaulyje mokslininkai žino 46 rūšis, kurių mažiausios atstovai yra ne didesni už lenktasėklę pupelę, o didžiausios - beisbolo pirštinės dydžio. Šis skaičius veikiausiai augs: vien per praeitą dešimtmetį įvardytos keturios naujos rūšys. Pasak Algarvės universiteto Jūrų mokslų centro biologo M. Korejos, dar neseniai Ria Formozoje, Portugalijos Algarvės regione, gyveno net 2 mln. jūrų arkliukų. Jis su kolegomis veisia ir tyrinėja šiuos gyvūnus nedideliame pakrantės infrastruktūros objekte ir pastebėjo, kad abiejų rūšių populiacijos drastiškai sumenko. „Mažiau nei per 20 metų netekome iki 90 % šių gyvūnų",- teigia jis.

 

Vanduo mums už nugaros

Esė autorius Niiayik Wei Parkes
Fotografas Denis Dailleux

Audringuose vandenyse prie Vakarų Afrikos krantų žvejoti plaukia netik drąsiausieji. Tai tradicija, formuojanti pakrančių bendruomenes ir jų pagarbą gamtai. Jei atsikeli pakankamai anksti pasitikti grįžtančių kanojų - Port Bujė (Port Bouet), Dramblio Kaulo Krante; Nglešyje (Ngleshi), Ganoje; Old Džesvange (Old Jeswang), Gambijoje; Gran Pope (Grand-Popo), Benine; Apame (Apam), Ganoje, - išgirsti žvejus kalbant fantų, ga, evių, visomis Ganos kalbomis. Kai tekančioje saulėje pagaliau jau galima atpažinti tinklus traukiančius vyrus, jų dainos suskamba garsiau: „Ee ba ei, ee ba ke loo - Jis jau grįžta, pilnas žuvų." Tinklai apsunkę nuo juose įsipainiojusio gelmių turto.

Žuvys pliaukši, plakasi ir šokčioja ant smėlio saulės spinduliuose, o mitrios rankos rūšiuoja jas į plačius metalinius dubenis. Laimikis niekada nebus toks pats. Čia yra lengvai atpažįstamų komercinių rūšių: rifešerių, jūrešerių, tunų, skumbrių, tam tikros rūšies jūrinių lydekų. Bet nuolat pasitaiko ir geidžiamiausiųjų: vėžių, ungurių, rajų ir kitų įvairių dydžių ir formų rūšių, kaulėtų ir bekaulių.

 

 

Būdas gamtai ilsėtis ramybėje

Autorius Xander Peters

Žmogaus gyvenimui pasibaigus pasipila klausimai, ką daryti su velionio palaikais, ar esama kokių nors ekologiškesnių sprendimų? Šios diskusijos dalyvių atsakymai nevienodi. Aplinkosauginių kapinių šalininkai pabrėžia, kad tradicinės laidotuvės labai kenkia aplinkai: velionis guldomas į karstą ir nuleidžiamas į betoninį sarkofagą po žeme.

Tokiose kapinėse paprastai statomi antkapiai ir kiti gaminiai, kartais gabenami tūkstančius kilometrų ir taip teršiantys atmosferą. Kūną taip pat galima kremuoti, bet, pasak specialistų, tai irgi ne itin klimatui palankus sprendimas: panašiai kaip nukirtus medį išlaisvinamas jo šaknyse susikaupęs anglies dioksidas, kelias valandas deginant palaikus 760 -982°C temperatūroje į atmosferą patenka organizme esanti anglis. Kremavimo technologijų gamintojo „Matthews Environmental Solutions" vertinimu, sudeginus vieną kūną vidutiniškai išmetama daugiau kaip 242 kg anglies dioksido. Ekologiškai palaidojus palaikus aplinkosauginėse kapinėse iš yrančių audinių išsilaisvinančią anglį sulaiko šaknų sistema.