Dievo Motinos katedra po gaisro

Simbolinė Paryžiaus katedra bus atstatoma puoselėjant jos viduramžiškas šaknis – ir pagerbiant kadaise juodintą architektą, išgelbėjusį bažnyčią XIX a.

Autorius: Robert Kunzig

1831m. gaisras aplenkė Dievo Motinos katedrą. Užsiropštę ant stogo, riaušininkai nuvertė milžinišką geležinį kryžių, išdaužė vitražus, kirviais sukapojo Jėzaus statulą ir suskaldė Mergelės Marijos skulptūrą. Iš tiesų jie vaikėsi Paryžiaus arkivyskupą, bet jo ten nebuvo - todėl jie išplėšė jo rūmus, stovėjusius į pietus nuo bažnyčios, fasadu į Senos upę, ir juos padegė. Rūmų nebėra. Toje vietoje stovi 75 m aukščio statybinis kranas.

Viename piešinyje užfiksuota tos nakties, 1831 m. vasario 14-osios, scena, stebėta nuo Montebelo (Montebello) krantinės kitapus Senos. Piešinį nupiešė Eženas Emanuelis Violė le Diukas (Eugène-Emmanuel Viollet-le-Duc) - žmogus, po 13 metų ėmęsis du dešimtmečius trukusio katedros atstatymo. Kai tapo minios išpuolio liudininku, E. E. Violė le Diukas buvo vos 17-os. [...] 2019 m. balandžio 15 d., šiek tiek prieš 19 val., kai F. Vilnevas skubėjo iš namų Atlanto pakrantėje, kad spėtų į paskutinį greitąjį traukinį į Paryžių, aš važiavau taksi per Seną. Automobiliai vos šliaužė.

Žmona dirstelėjo pro langą. „Nejaugi dega Dievo Motinos katedra?"- paklausė ji. Blykčiojantis oranžinis lopinėlis ant stogo atrodė nei šiaip nei taip. „Esu tikras, kad ją tuoj užgesins",- burbtelėjau. Po kelių akimirkų išvydome, kaip liepsnos šauna aukštyn ir praryja medinę smailę. Visi Prancūzijoje prisimena, kur buvo, kai tą balandžio naktį degė Dievo Motinos katedra- nors žmonių nežuvo, ta prasme tai primena Rugsėjo 11-ąją.

 

2022 vasaris

Dar Šiame numeryje:

Sudano atgimimas
Autorė Kristin Romey
Fotografė Nichole Sobecki

Vieno 2021 m. spalio pabaigos pirmadienio rytą paskutinė Sudano revoliucija ėmė braškėti per siūles. Nuo 30 metų trukusios Omaro al Baširo (Omar al Bashir) islamistinės diktatūros žlugimo 2019 m. balandį buvo prabėgę vos pustrečių metų. Iš kariškių ir civilių sudaryta Aukščiausioji Taryba stengėsi nusikratyti karo nusikaltimais kaltinamo diktatoriaus palikimo: tris tamsius dešimtmečius žymėjo represijos, genocidas, tarptautinės sankcijos ir Pietų Sudano atsiskyrimas. Bet 2021 m. spalio 25 d. vidurdienį, likus vos kelioms savaitėms iki planuojamo valdžios perdavimo civilinėms institucijoms, šios Afrikos valstybės ateitis vėl netikėtai pasisuko. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas generolas leitenantas Abdelis Fata al Burhanas (Abdel Fattah al Burhan) paleido vyriausybę ir civiliui ministrui pirmininkui paskyrė namų areštą. Vėliau ministras pirmininkas atsistatydino, iš esmės palikdamas valstybę be civilinės vadovybės. Generolas tai pavadino nepaprastąja padėtimi, bet Sudano piliečiai jo veiksmuose įžvelgė perversmą ir šimtai tūkstančių gyventojų išėjo protestuoti į šalies sostinės Chartumo (Khartoum) bei kitų miestų gatves.

Konflikto zona
Autorius ir fotografas Ronan Donovan

Šią nuotrauką užfiksavau pro apleisto namo langą viename kaime vakarinėje Ugandos dalyje. Mano akyse į kiemą užsuko laukinė šimpanzė, paskui dar viena. Jos atidžiai žvalgėsi pro langus, bet žinojau, kad pro veidrodinį stiklą manęs nemato. Ir dėl to džiaugiausi. Fotografuojant gyvūnus man ne kartą teko pabuvoti greta laukinių šimpanzių ir sekti jas nedideliu atstumu. Bet iki šios užduoties 2017 m. dar nė sykio nebandžiau nuo jų slėptis. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavau, kad kada nors parašysiu tokį sakinį. Tai buvo iki mano susitikimo su Sematų (Semat) šeima, kai dar nebuvau matęs, kaip išeikvota žemė ir miškas, išsemtos maisto ir pasėlių atsargos gali pastūmėti primatus - gyvenančius namuose ir lauke - konkurencinei kovai.