Istorinis žygis

Nacionalinio pasididžiavimo vedama nepaliečių komanda pasiekė tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma – žiemą įkopė į antrą pagal aukštį pasaulio viršukalnę.

Autorius: Freddie Wilkinson

Mingma Gjaldžis Šerpas (Mingma Gyalje Sherpa) bandė sufokusuoti virpančią ant galvos pritvirtinto prožektoriaus šviesą į artimiausius žingsnius, bet mintis spaudė šaltis. Ant dviejų sluoksnių ilgų apatinių drabužių ir pūkinės striukės apsivilkęs dar vieną gremėzdišką pūkinį kostiumą, kvėpuodamas deguonimi iš baliono, jis turėjo jaustis gerai. Bet dar niekada - įkopus į ne vieną viršukalnę, iškentėjus ne vieną pūgą ir ledinę audrą - jutiminė temperatūra nebuvo tokia verianti ir nežemiškai šalta. Atrodė, kūnas tarsi priešinasi. Stiprus vėjas nuožmiausiai talžė kairį šoną. Kiekvienas gūsis lediniais čiuptuvais skverbėsi kiaurai pro drabužius.

Labiausiai neramino dešinė koja - ji dilgčiojo, paskui ėmė degti, o galiausiai sustiro. Visa tai pranašavo rimtą nušalimą. Organizmas visų pirma stengėsi sušildyti gyvybiškai svarbius vidaus organus, aukojo galūnes, kad išsaugotų branduolį. Ir visa tai vyko dar nė nepasiekus vadinamosios Mirties zonos - regiono aukščiau 8000 m, kur nuo deguonies trūkumo alpinistai ima regėti haliucinacijas, plaučiuose užsistovi skysčiai ir prarandamas savisaugos instinktas.

Akimirksniu apsisprendęs grįžti Mingma G., kaip jį vadina kiti, sugraibė radijo ryšio prietaisą. „Dava Tendžinai? Dava Tendžinai?" - pakvietė jis, bet atsakė tik švilpiantis vėjas. Aukščiau buvo matyti blyškios švieselės, kur laužyta vora nestačiu snieguotu šlaitu klampojo keli jo komandos draugai. Mingma G. pamanė, kad niekas neatsiliepia, nes visi pernelyg susikoncentravę į svarbiausias užduotis arba į savo kančią. 8611 m virš jūros lygio iškilusi antroji pagal aukštį Žemėje viršukalnė K2 net švelnesniais vasaros mėnesiais laikoma vienu mirtiniausių pasaulio kalnų. Ji žemesnė už Everestą maždaug per Lietuvos elektrinės kaminą, bet norint į ją įkopti reikia nepalyginti daugiau alpinisto patirties ir pakeliui beveik nevalia suklysti.

2022 vasaris

Dar Šiame numeryje:

Sudano atgimimas
Autorė Kristin Romey
Fotografė Nichole Sobecki

Vieno 2021 m. spalio pabaigos pirmadienio rytą paskutinė Sudano revoliucija ėmė braškėti per siūles. Nuo 30 metų trukusios Omaro al Baširo (Omar al Bashir) islamistinės diktatūros žlugimo 2019 m. balandį buvo prabėgę vos pustrečių metų. Iš kariškių ir civilių sudaryta Aukščiausioji Taryba stengėsi nusikratyti karo nusikaltimais kaltinamo diktatoriaus palikimo: tris tamsius dešimtmečius žymėjo represijos, genocidas, tarptautinės sankcijos ir Pietų Sudano atsiskyrimas. Bet 2021 m. spalio 25 d. vidurdienį, likus vos kelioms savaitėms iki planuojamo valdžios perdavimo civilinėms institucijoms, šios Afrikos valstybės ateitis vėl netikėtai pasisuko. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas generolas leitenantas Abdelis Fata al Burhanas (Abdel Fattah al Burhan) paleido vyriausybę ir civiliui ministrui pirmininkui paskyrė namų areštą. Vėliau ministras pirmininkas atsistatydino, iš esmės palikdamas valstybę be civilinės vadovybės. Generolas tai pavadino nepaprastąja padėtimi, bet Sudano piliečiai jo veiksmuose įžvelgė perversmą ir šimtai tūkstančių gyventojų išėjo protestuoti į šalies sostinės Chartumo (Khartoum) bei kitų miestų gatves.

Konflikto zona
Autorius ir fotografas Ronan Donovan

Šią nuotrauką užfiksavau pro apleisto namo langą viename kaime vakarinėje Ugandos dalyje. Mano akyse į kiemą užsuko laukinė šimpanzė, paskui dar viena. Jos atidžiai žvalgėsi pro langus, bet žinojau, kad pro veidrodinį stiklą manęs nemato. Ir dėl to džiaugiausi. Fotografuojant gyvūnus man ne kartą teko pabuvoti greta laukinių šimpanzių ir sekti jas nedideliu atstumu. Bet iki šios užduoties 2017 m. dar nė sykio nebandžiau nuo jų slėptis. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavau, kad kada nors parašysiu tokį sakinį. Tai buvo iki mano susitikimo su Sematų (Semat) šeima, kai dar nebuvau matęs, kaip išeikvota žemė ir miškas, išsemtos maisto ir pasėlių atsargos gali pastūmėti primatus - gyvenančius namuose ir lauke - konkurencinei kovai.