Dramblių paslaptys

Jiems visiems gresia pavojus, – sako Kenijos ekologė Pola Kahumbu (Paula Kahumbu). – Visiems drambliams gresia labai didelis pavojus.“

Autorius: Srinath Perur

Dramblių paslaptys
Nuotraukos autorius: Brent Stirton

Sumažėjo visų trijų rūšių populiacijos: afrikinių dramblių - po Užsachario Afriką drimblinėjančių didžiausių Žemės sausumos gyvūnų, afrikinių miškinių dramblių - Afrikos pusiaujo miškų paunksmėje klajojančių jų giminaičių tiesiomis iltimis, ir mažesnes ausis turinčių azijinių dramblių, kurių bene trečdalis gyvena nelaisvėje.

Dėlto kalti mes. Mes braunamės į dramblių teritoriją statydami namus ir tiesdami kelius, kirsdami miškus ir sėdami javus. Dar žiauriau - žmonės pataikauja savo troškimui turėti dramblio kaulo niekučių, kurie gaminami iš negyvo dramblio ilčių. Nors dramblius suskaičiuoti sunku, vieno vertinimo duomenimis, XIX a. pradžioje Afrikos žemyne galėjo gyventi maždaug 26 mln. dramblių. Nuo to laiko šis skaičius sparčiai mažėjo, o padažnėjus brakonieriavimui per pastaruosius penkis dešimtmečius pavojingai sumenko. Dabar Afrikoje likę vos 415 000 dramblių. Azijoje gamtoje jų veikiausiai yra tik 50 000.

Kraštutinumų metai

Fotografas Stefano Unterthiner

Svalbarde už žygeivių pamėgtų viršukalnių driekiasi Sasenfjordeno (Sassenfjorden) įlanka. Kadaise mažesni šio Norvegijai priklausančio salyno fjordai žiemą užšaldavo, bet atšilus klimatui kai kuriuose iš jų vanduo srūva visus metus. „Pasijunti menkas", - Stefanas Untertineris bandydamas apibūdinti Svalbardą - toli Arktyje esantį Norvegijos salyną, kur jis su šeima praleido visus metus. 2019 m. italas fotografas su žmona Stefani (Stéphanie) ir mažamečiu sūnumi bei dukra vos persikėlęs į didžiausią Svalbardo gyvenvietę Longjyrbieną (Longyearbyen) pasijuto jaukiai: miestelyje gyvena tik apie 2100 žmonių - mokslininkų, kelionių organizatorių ir studentų, bet jie čia susirinko iš viso pasaulio. Norėdamas sužinoti, kaip kinta pažeidžiama ekosistema šioje sparčiausiai šylančioje Žemės vietoje, S. Untertineris ėmė dairytis arktinės gyvūnijos ir augalijos. Jis keliavo sniego motociklu ir pėsčiomis, apsirūpinęs žiūronais, šautuvu, be kurio čia nevalia eiti į laukinę gamtą, ir fotoaparatu. Fotografas pastebėjo, kad fjorduose tirpsta ledynai, daugėja sniego griūčių, o lietaus merkiamas amžinasis įšalas ledu aptraukia augalus, kuriais minta laukiniai gyvūnai.

Išplėšti iš šeimų

Autorė Suzette Brewer
Fotografė Daniella Zalcman

Šimtmečius čiabuvių vaikai buvo atiminėjami iš šeimų ir atiduodami į misijas bei internatines mokyklas. Buvę mokiniai, tokie kaip šie, pavaizduoti portretuose, tik dabar ima galutinai suvokti pasekmes. Patriša vaitfut (Patricia Whitefoot) ne viską prisimena iš vaikystės, prabėgusios Jakimos krikščioniškojoje indėnų misijoje - internatinėje mokykloje Jakamų indėnų rezervacijoje, Vašingtono valstijoje. „Prisimenu bėglius", - sako P. Vaitfut. Jai tuo metu buvo 5 ar 6 metai. „Matydavau vyresnes mergaites bėgant. Joms ruošiantis sprukti iš misijos visos turėdavome saugoti paslaptį. Ir saugodavome." Dabar jau 73-ejų P. Vaitfut taip pat prisimena, kaip misionieriai atvyko į jos senelių namus rezervacijoje. Greitai po to ji atsidūrė bendrabutyje su kitomis čiabuvių mergaitėmis. Kitus kelerius metus ji buvo priversta gyventi pagal taisykles ir dirbti ūkyje, prižiūrima ne itin meilių suaugusiųjų. Ji niekaip negali pamiršti vaikystėje nuolat lydėjusių kitoniškumo, baimės ir kontrolės jausmų.