Ilgas karo šešėlis

Kosove – labai jaunoje karo sužalotoje valstybėje – kiekvienas gyventojas turi istorijų, kuriomis dalytis su kitais labai skausminga, bet likusieji gyvi bent jau gali jas pasakoti, todėl primygtinai reikalauja, kad pasaulis išklausytų.

Autorius: Robert Draper

Būtent to žengiu į Nacionalinės asamblėjos pirmininko pavaduotojos, 36-erių Sarandos Bogujevci (Saranda Bogujevci), kabinetą šalies sostinėje Prištinoje stovinčiame parlamento pastate. Šilta šypsena ir tvirtas rankos paspaudimas nepaslepia gilių blyškių randų ant dilbio aukščiau sumaitotos kairiosios plaštakos. Tačiau S. Bogujevci ir nevengia kalbėti, iš kur tos žaizdos. 1999 m. kovo 28 d., kai serbų sukarintas dalinys įsiveržė į Podujevės (Podujevë) miestą, kuriame gyveno Saranda su šeima, jai buvo trylika. Kareiviai nusivarė 21 Bogujevcių šeimos narį į sodą, sustatė prie sienos ir ėmė šaudyti. Išvyko palikę krūvą lavonų. Tarp jų buvo dvimetis berniukas, seniausia šeimos moteris, taip pat Sarandos geriausia draugė ir pusseserė Nora. Tačiau penki iš šių žmonių, tarp jų ir Saranda, vis dar kvėpavo,– ji kažkaip išgyveno net suvarpyta 16 kulkų.

p { margin-bottom: 0.25cm; direction: ltr; color: #000000; line-height: 115%; text-align: left; orphans: 2; widows: 2; background: transparent }p.western { font-family: "Liberation Serif", serif; font-size: 12pt; so-language: lt-LT }p.cjk { font-family: "Songti SC"; font-size: 12pt; so-language: zh-CN }p.ctl { font-family: "Arial Unicode MS"; font-size: 12pt; so-language: hi-IN }

Kraštutinumų metai

Fotografas Stefano Unterthiner

Svalbarde už žygeivių pamėgtų viršukalnių driekiasi Sasenfjordeno (Sassenfjorden) įlanka. Kadaise mažesni šio Norvegijai priklausančio salyno fjordai žiemą užšaldavo, bet atšilus klimatui kai kuriuose iš jų vanduo srūva visus metus. „Pasijunti menkas", - Stefanas Untertineris bandydamas apibūdinti Svalbardą - toli Arktyje esantį Norvegijos salyną, kur jis su šeima praleido visus metus. 2019 m. italas fotografas su žmona Stefani (Stéphanie) ir mažamečiu sūnumi bei dukra vos persikėlęs į didžiausią Svalbardo gyvenvietę Longjyrbieną (Longyearbyen) pasijuto jaukiai: miestelyje gyvena tik apie 2100 žmonių - mokslininkų, kelionių organizatorių ir studentų, bet jie čia susirinko iš viso pasaulio. Norėdamas sužinoti, kaip kinta pažeidžiama ekosistema šioje sparčiausiai šylančioje Žemės vietoje, S. Untertineris ėmė dairytis arktinės gyvūnijos ir augalijos. Jis keliavo sniego motociklu ir pėsčiomis, apsirūpinęs žiūronais, šautuvu, be kurio čia nevalia eiti į laukinę gamtą, ir fotoaparatu. Fotografas pastebėjo, kad fjorduose tirpsta ledynai, daugėja sniego griūčių, o lietaus merkiamas amžinasis įšalas ledu aptraukia augalus, kuriais minta laukiniai gyvūnai.

Išplėšti iš šeimų

Autorė Suzette Brewer
Fotografė Daniella Zalcman

Šimtmečius čiabuvių vaikai buvo atiminėjami iš šeimų ir atiduodami į misijas bei internatines mokyklas. Buvę mokiniai, tokie kaip šie, pavaizduoti portretuose, tik dabar ima galutinai suvokti pasekmes. Patriša vaitfut (Patricia Whitefoot) ne viską prisimena iš vaikystės, prabėgusios Jakimos krikščioniškojoje indėnų misijoje - internatinėje mokykloje Jakamų indėnų rezervacijoje, Vašingtono valstijoje. „Prisimenu bėglius", - sako P. Vaitfut. Jai tuo metu buvo 5 ar 6 metai. „Matydavau vyresnes mergaites bėgant. Joms ruošiantis sprukti iš misijos visos turėdavome saugoti paslaptį. Ir saugodavome." Dabar jau 73-ejų P. Vaitfut taip pat prisimena, kaip misionieriai atvyko į jos senelių namus rezervacijoje. Greitai po to ji atsidūrė bendrabutyje su kitomis čiabuvių mergaitėmis. Kitus kelerius metus ji buvo priversta gyventi pagal taisykles ir dirbti ūkyje, prižiūrima ne itin meilių suaugusiųjų. Ji niekaip negali pamiršti vaikystėje nuolat lydėjusių kitoniškumo, baimės ir kontrolės jausmų.