Mumijos, apie kurias jums dar neteko girdėti

Jos buvo paguldytos amžinojo poilsio Tenerifėje, o jų kilmę gaubia paslaptis.

Autorius: Emma Lira

Dabar pasitelkę pažangias technologijas mokslininkai tiria šias istorijos sergėtojas siekdami įminti mįslę, kaip buvo apgyventos Kanarų salos. Tenerifės (Tenerife) - didžiausios iš Ispanijai priklausančių Kanarų salų - pietinėje dalyje, 1764 m. Ispanijos regentas, pėstininkų kapitonas Luisas Romanas (Luis Román) aptiko stulbinamą urvą. Jo amžininkas kunigas ir rašytojas radinį apibūdino parašytoje šių salų istorijos knygoje: „Ką tik buvo atrastas nuostabus panteonas,- rašė Chosė Viera i Klavichas (José Viera y Clavijo).- Jame tiek daug mumijų, kad buvo suskaičiuota ne mažiau kaip tūkstantis." Taip gimė legenda apie tūkstantį mumijų. Pasaulyje nedaug užsiėmimų, kurie taip jaudintų, kaip vaikščiojimas siaurais ašmenimis tarp istorijos ir pramano. Dabar, prabėgus pustrečio šimtmečio, laidojimo urvais pagarsėjusiame ir „numirėlių raguva" pramintame Baranko de Herkeso (Barranco de Herques) tarpeklyje atsiduriame toje vietoje, kurią dauguma vietos archeologų laiko mitiniu „tūkstančio mumijų urvu". Jo koordinatės niekur neužrašytos, o tikslią vietą vos keli išrinktieji perduoda iš lūpų į lūpas. Šių kūnų paruošimas kovai su laiku ir gamta buvo stebėtinai paprastas. „Panašiai konseruojamas maistas,- sako M. Alvares Sosa.- Kūnai būdavo įtrinami džiovintomis žolelėmis bei taukais ir paliekami džiūti saulėje arba rūkomi ugnimi."

 

National Geographic liepa

Dar Šiame numeryje:

Kodėl miestai laukėja?
Autorė Christine Dell'amore
Fotografas Corey Arnold

JAV pašto tarnybos darbuotojas ryškiai mėlyna kibirėlio formos skrybėle išlipęs iš pašto furgono žingsniuoja per gatvę nešinas laiškais. Regis, nieko ypatingo. Tačiau šis paštininkas nepastebi arba, rodos, nepaiso už kelių metrų ant užpakalinių kojų tupinčio stambaus juodojo lokio, veikiausiai jauno patino, kuris įnirtingai kasosi besišeriantį žieminį kailį. Čia pat kairėje už tinklinės tvoros gaudžia valstijas jungiantis 240-asis greitkelis, tačiau meškinui tai aiškiai tik baltasis triukšmas; galiausiai gyvūnas nurisnoja šaligatviu gilyn į rajoną, mažiau nei už kilometro nuo Ašvilio (Asheville), Šiaurės Karolinoje, miesto centro.
Šis reiškinys būdingas įvairioms JAV ir pasaulio miestų vietovėms ir taip elgiasi ne vien juodieji lokiai. Daug įvairiu maistu mintančių žinduolių kraustosi į miestus ir keičia elgseną įgydami įgūdžių išgyventi mieste. Kai daugiau mokslininkų ėmėsi tyrinėti mums po nosimi gyvenančius gyvūnus, aiškėja nuosekli išvada- daug rūšių prisitaiko gyventi miestuose anksčiau neišbandytais būdais. Prieš bėgdami per gatvę kojotai apsidairo. Juodieji lokiai žino, kurią dieną išvežamos šiukšlės. Meškėnai įsigudrino nuo šiukšliadėžių nutraukyti elastingas virveles. 2020 m. peržvelgus šešiuose žemynuose atlik tus 83 miesto laukinių gyvūnų tyrimus nustatyta, kad net 93 % sumiestėjusių žinduolių elgiasi kitaip nei kaime gyvenantys tų pačių rūšių atstovai.