Gyvybės priklauso nuo miškų

Nors Suzana Simard (Suzanne Simard) neabejotinai išmano miškus, jos revoliuciniai atradimai kadaise buvo smarkiai kritikuojami.

Autorius: Suzanne Simard

Gyvybės priklauso nuo miškų
Nuotraukos autorius: Sue Cag

 

Britų Kolumbijos miškų ekologijos profesorė metė iššūkį vyraujančiai teorijai, kad miškų medžiai yra vienas su kitu niekaip nesusiję organizmai. Jos eksperimentai atskleidė, kad medžiai yra tarpusavyje priklausomi ir dalijasi ištekliais per požeminius tinklus. S.Simard esė „Gyvybės priklauso nuo miškų" pabrėžia, kaip į šiuos ryšius remiasi visa ekosistema.
Šiuo teiginiu ir grindžiamas visas mūsų specialus numeris. Miškai saugo pasaulio pusiausvyrą. Jie yra planetos „plaučiai", nes surenka anglies dioksidą ir iškvepia deguonį. Juose gyvena nesuskaičiuojama daugybė rūšių. Ir šylančiame pasaulyje jie yra pagrindinis būdas išlikti. Kai Suzana Simard po koledžo įsidarbino miškininkystės sektoriuje, buvo paplitusi teorija, kad medžiai yra atskiri vienišiai ir negailestingai konkuruoja darviniškoje kovoje dėl vandens, šviesos ir maisto.

Revoliuciniais eksperimentais, kuriuos teko atlikti apdairiai saugantis rudųjų lokių vakariniuose Kanados miškuose, S. Simard išsiaiškino, kad visi medžiai palaiko ryšius per plačias grybų šaknų sistemas, vadinamuosius mikorizinius tinklus. Per šį požeminį vamzdyną jie dalijasi anglimi, vandeniu ir maistinėmis medžiagomis.
Skirtingų rūšių medžiai bendrauja ir net bendradarbiauja keisdamiesi pranešimais apie sausras ir ligas, taip pat mainydamiesi mineralais per sudėtingas grandines, kurias ji palygino su žmogaus smegenų nerviniais tinklais. S. Simard taip pat nustatė, kad tam tikri medžiai senoliai veikia kaip šių tinklų centrai. Jie atpažįsta savo atžalas ir aprūpina jas papildomais ištekliais. Mirdami senoliai atiduoda anglį ir gynybinius junginius į bendrą tinklą, taip išsaugodami maistą ir informaciją ateities kartoms.

 

NG 2022 gegužė

Dar Šiame numeryje:

 

Ankstyvieji miškai

Autoriai Monica Serrano ir Scott Elder

Kinų mokslininkai aptiko seniausio iki šiol Azijoje atrasto miško suakmenėjusių liekanų- 25 ha girią, kuriai maždaug 365 mln. metų. Naujai rastos Guangdedendron genties augalai tarpo tais laikais, kai visame pasaulyje medžiai dar tik ėmė leisti šaknis. Paplitus miškams visiems laikams pasikeitė Žemės atmosfera ir klimatas. Visų tipų ankstyvieji medžiai išnyko, bet Archaeopteris yra netiesioginis šiuolaikinių medžių protėvis. Pataisainių grupė, į kurią įeina ir Guangdedendron, išliko gerokai mažesnių augalų pavidalu.

 

Miško vaiduoklis

Autorė Nadia Drake fotografas Kenny Hurtado

Jis - baltas visžalis medis. Gyvena dykaduoniaudamas ir primena vaiduoklį. Albinosė visžalė sekvoja yra paslapčių apgaubtas genetinis stebuklas. Šis medis turėtų būti visžalis, bet tikrovėje yra visbaltis, jo spygliai minkšti ir vaškiški. Paprastai Sequoia sempervirens, visžalės sekvojos, tarpsta su gerdamos saulės šviesą ir paversdamos ją maistu, bet ši albinosė neturi prasimaitinti būtino esminio ląstelinio mechanizmo elemento. Vietoj to ji prasiskverbia į pigmento turinčio pirmtako šaknų sistemą ir iš jos pasisavina cukrus bei maistines medžiagas.

Žemėje tokių albinosių pasitaiko retai, bet šios natūraliai auga rūko gaubiamuose miškuose, kur paplitusios visžalės sekvojos. Jos yra mokslinis galvosūkis- mutavę medžiai, kuriems kažkaip pavyksta išlikti, net jei tėvams dėl to tenka atsikratyti kitais ūgliais.